Jehovos liudytojų veikla Indijoje prasidėjo 1905 metais. 1926-aisiais Bombėjuje (dabar Mumbajus) jie įkūrė savo biurą, 1978-aisiais buvo teisiškai įregistruoti. Liudytojai naudojasi Indijos konstitucijos garantuojama teise praktikuoti, išpažinti ir skleisti savo tikėjimą. Jų teisinė pergalė byloje Bižo Emanuelis prieš Keralos valstiją, kuri pasiekė Indijos Aukščiausiąjį Teismą, prisidėjo prie piliečio konstitucinių laisvių užtikrinimo. Jehovos liudytojai Indijoje savo tikėjimą gali išpažinti be didelių trukdžių. Tačiau kai kuriose valstijose jie ne kartą yra tapę grupinio užpuolimo aukomis ir patiria religinę nepakantą.

1977-aisiais Aukščiausiasis Teismas pareiškė, kad skleisti savo tikėjimą ir atversti žmogų į kitą tikėjimą yra du skirtingi dalykai. Teismo sprendimu, niekas neturi teisės atversti kito žmogaus ir kad kai kuriose valstijose priimti atvertimą draudžiantys įstatymai yra teisėti. Kai liudytojai dėl grupinio užpuolimo kreipiasi į policiją, užpuolikai dažnai pamini Teismo nutarimą ir melagingai teigia, esą pagavo liudytojus atverčiant žmones į savo tikėjimą. Valstijose, kuriose nėra atvertimą draudžiančių įstatymų, priešiškai nusiteikę asmenys, klaidingai taikydami kolonijos laikų įstatymą, liudytojus kaltina, neva jų evangelizacijos darbas yra šventvagystė. Dėl paminėtų kaltinimų Jehovos liudytojai nuo 2002-ųjų buvo užpulti daugiau kaip 150 kartų. Vietinės valdžios problemos nė kiek nesumažina, nes tinkamai negina nukentėjusiųjų ir deramai nenubaudžia užpuolikų.

Indijos Jehovos liudytojai nuolat susitinka su valdžios pareigūnais ir kreipiasi į teismus prašydami apginti jų teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą. Liudytojai tikisi, kad vietinės valdžios ir atskiri asmenys laikysis Aukščiausiojo Teismo Bižo byloje pasakytų žodžių: „Mūsų tradicija tolerancijos moko; mūsų filosofija toleranciją skelbia; mūsų Konstitucija toleranciją palaiko; tad nesumenkinkime jos.“ Jehovos liudytojai nepraranda vilties, kad jų pastangos duos rezultatų – grupiniai užpuolimai liausis ir įsivyraus religinė pakanta.