Mūsų broliui Džandomenikui Džulai, dirbančiam Erbos (Komo provincija) ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje, dabar, per COVID-19 pandemiją, ypač nelengva. Tačiau tikėjimas jam padeda jaustis ramiam ir jis net gali guosti kitus (2 Korintiečiams 1:4). Tai akivaizdu iš kelių patirties atvejų, kuriais jis pasidalijo duodamas interviu Italijos Jehovos liudytojų filialo ryšių su visuomene atstovui.

Pateikiame sutrumpintą interviu su mūsų broliu Džula.

Su kokiais sunkumais per pandemiją susiduriate?

Džandomenikas Džula. Pokyčiai mus užklupo staiga, lyg koks cunamis. Ligoninė buvo visiškai pertvarkyta užsikrėtusiųjų COVID-19 gydymui. Situacija liūdna tuo, kad ligoniai izoliuojami ir negali matytis su šeimos nariais, giminaičiais ar draugais. Aš esu vienas tų, kas telefonu informuoja artimuosius apie pacientų būklę. Kartą vidury nakties teko pranešti vienam vyrui, kad miršta jo mama. Su juo susisiekiau vaizdo skambučiu. Sūnus galėjo pamatyti savo mamą paskutinį kartą, nors ji jau buvo ištikta komos. Tai buvo labai skaudus momentas.

Kaip tave guodžia Biblija?

Dž. Džula. Kai kuriuos savo kolegas dažnai matau sutrikusius ir sukrėstus, o man pavyksta išlaikyti vidinę ramybę, nes studijuoju Bibliją. Man visiškai akivaizdu, kad Jehova paruošė mus šiems sunkiems laikams. Žinodamas, jog ši pandemija yra dar vienas įrodymas, kad pildosi Biblijos pranašystė, situaciją galiu vertinti deramai. Mano tikėjimas labai sustiprėjo.

Kaip Jehovos teikiama paguoda padeda tau guosti kitus?

Dž. Džula. Jaučiu, kaip stipriai veikia Dievo dvasia – tiek šeimoje, tiek darbe. Ji taip pat padeda man palaikyti bendratikius, kuriems sunku dėl pandemijos.

O kaip Jehova tau padeda palaikyti savo šeimą?

Dž. Džula. Nors dabar ligoninėje dirbu viršvalandžius, stengiuosi šeimoje išlaikyti gerus dvasinės veiklos įpročius. Matau, kaip tai stiprina mano žmoną. Jaučiamės dar vieningesni. Be to, per šeimos dvasinio ugdymo vakarą galiu skirti daug dėmesio dukrelei Džinevrai; jai beveik treji. Dukra irgi jaučia, kad kažkas pasikeitė. Ji sako: „Nenoriu, kad tėvelis eitų į darbą, nes ten koronavirusas.“ Arba: „Bijau, kad tėvelis negrįš.“ Kad mažylę nuramintume, klausomės mūsų bendrijos dainų, ir tada ji vėl šypsosi.

Papasakok, kaip esi guodęs kurį nors bendradarbį.

Dž. Džula. Vienas kolega iš mano skyriaus neseniai pradėjo studijuoti Bibliją. Prieš kelerius metus su juo susipažinau ligoninėje, kurioje anksčiau dirbau, ir mes pasikalbėdavome apie Bibliją. Studijas su juo pradėjome prieš pat pandemijos protrūkį ir tęsiame toliau. Kartais studijuojame net dusyk per savaitę vaizdo ryšiu. Man labai patiko jo žodžiai: „Biblija padeda man kasdieniame gyvenime. Mažiau nerimauju. Sužinau atsakymus į daugybę klausimų, pavyzdžiui, apie žmogaus būties esmę, dabartinę padėtį. Ugdausi tikėjimą, ir jis teikia man stabilumo jausmą, taip pat ateities viltį.“

Kokių buvo progų paguosti ką nors iš bendruomenės?

Dž. Džula. Viena sesė iš mano bendruomenės [Daniela Sgreva] gavo teigiamą tyrimo dėl COVID-19 atsakymą ir ją reikėjo skubiai nuvežti į ligoninę. Susisiekiau su dviem broliais, turinčiais greitosios pagalbos automobilį, ir jie nuvyko maždaug už 50 kilometrų jos paimti. Kaip sesė džiaugėsi juos pamačiusi! Atvežta į ligoninę ji buvo labai sutrikusi, bet pamačiusi mus skubiosios pagalbos skyriuje pasijuto drąsiau. Pasisveikinau. Sesę labai nuramino tai, kad ją supo ne šiaip medikai, bet visų pirma jos tikėjimo broliai. Tokia meilė ir dėmesys ją labai sustiprino. Kupina dėkingumo ji pasakė: „Žinojau, kad Jehova mus supranta, bet tai, kaip jis šįkart man padėjo, viršijo visus lūkesčius!“

Kasdien vis labiau kliaujuosi Dievu ir jo gelbstinčia galia. Automobiliu važiuodamas į darbą ir atgal klausausi mūsų dainų; jos teikia man taip reikalingų dvasinių ir emocinių jėgų. Dėkoju Jehovai už jo visapusišką paramą. Klausydamasis dainos Tau Tėvas Jehova padės ir pats pritariu: „Eit priekin, nesustot – drąsos, žinau, tikrai reikės, bet Tėvas Jehova padės.“