Italijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, pripažįstama piliečių teisė atsisakyti karo tarnybos dėl įsitikinimų. Bet taip buvo ne visada. Kad ši pagrindinė žmogaus teisė būtų įtvirtinta, labai daug prisidėjo Jehovos liudytojai.

Italijoje po Antrojo pasaulinio karo dar ne vieną dešimtmetį galiojo karo prievolės įstatymas. Šalyje 1946-aisiais buvo tik 120 Jehovos liudytojų. Tačiau jų skaičius laikui bėgant augo, tad daugėjo ir jaunuolių, atsisakančių atlikti karo tarnybą dėl religinių įsitikinimų. Savo apsisprendimą jie grindė Biblijos principais, skatinančiais laikytis neutralumo, atsisakyti smurto ir mylėti artimą.

Italijos Jehovos liudytojų filialo duomenimis, iš visų mūsiškių, kalėjusių už atsisakymą atlikti karo tarnybą, iki šiol gyvi apie 14 180 brolių. Bendrai paėmus, už grotų jie praleido 9732 metus, daugiausia nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigos iki dešimto dešimtmečio pabaigos.

Serdžas Albesanas, antimilitarizmo istorijos žinovas iš Turino (Italija), sakė, kad „didumą jaunuolių, įkalintų už atsisakymą tarnauti kariuomenėje“, sudarė Jehovos liudytojai. Jis dar pridūrė, kad dėl jų tvirtų įsitikinimų „visuomenė atkreipė dėmesį į šią problemą“.

Buvęs Italijos ministras pirmininkas Džulijus Andreotis, septintame dešimtmetyje ėjęs šalies gynybos ministro pareigas, nusprendė susitikti su kai kuriais įkalintais Jehovos liudytojais ir išsiaiškinti, kodėl jie atsisako atlikti karo prievolę. Vėliau jis rašė: „Man padarė didelį įspūdį [jų] nuoširdus tikėjimas ir tai, kad jie nesivelia į jokias politines spekuliacijas; jie tikrai ne šiaip sau sutiko geriau kalėti, nei vilkėti kario uniformą.“

Pirmasis įstatymas, leidžiantis atsisakyti karo tarnybos dėl įsitikinimų, paskelbtas 1972 metais. Deja, įsteigta alternatyvioji civilinė tarnyba dėl jos pavaldumo karinėms struktūroms buvo nepriimtina mūsų broliams.

Galiausiai 1998-ųjų liepos 8 dieną Italijos valdžia išleido naują įstatymą dėl kariškiams nepavaldžios alternatyviosios civilinės tarnybos įkūrimo. Taigi Jehovos liudytojams ji buvo tinkama. 2004-ųjų rugpjūtį Italija priėmė dar vieną įstatymą, pagal kurį karo tarnyba tapo nebeprivaloma. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2005-ųjų sausio.

Vienas iš daugybės specialistų, vertinančių tai, kaip Jehovos liudytojai savo pozicija prisidėjo prie Italijos jurisprudencijos raidos, yra teisininkas ir Romos Sapiencos universiteto profesorius emeritas Serdžas Laričija. Jis sakė: „Tuo metu, kai karo kapelionai atsisakymą tarnauti armijoje vadino „bailumu, tėvynės įžeidimu ir tvirtino, kad su krikščionišku meilės įstatymu tai neturi nieko bendra“, daugelio Jehovos liudytojų tvirta nuostata prisidėjo prie Italijos įstatymų ir visuomenės mąstymo evoliucijos.“

Tai, kad mūsų broliai tvirtai laikėsi savo pozicijos, padarė poveikį ne tik Italijos teisinei sistemai. Keletas kalėjimo sargybinių, matydami įkalintų liudytojų elgesį, patys tapo Jehovos liudytojais. Vienas jų, Džuzepė Sera, sako: „Šių jaunų liudytojų pavyzdys mane paskatino [...] pradėti studijuoti Bibliją.“ Jis tapo liudytoju 1972-aisiais (skaitykite rėmelyje).

Mus labai įkvepia šių mūsų brolių Italijoje ir jų artimųjų iš kartos į kartą rodytas drąsos pavyzdys, taip pat tvirta ir daugelio kitų bendratikių visame pasaulyje nuostata nesimokyti kariauti (Izaijo 2:4).