Laiškų rašymas daugeliui Jehovos liudytojų tapo neatsiejama evangelizacijos darbo dalimi. Štai keletas istorijų iš Jungtinių Valstijų. Jas skaitydami įsitikinsime, kad toks liudijimo metodas duoda labai gerų rezultatų.

13-metė sesutė Karli Ragls iš Blu Ašo (Ohajo valstija) į savo laišką sulaukė netikėto, bet labai malonaus atsako.

Vieną dieną į Karli šeimos kiemą įburzgė motociklas. Karli tuo metu kaip tik buvo lauke. Motociklininkas rankoje laikė voką ir, nulipęs nuo motociklo, sušuko: „Kas atsiuntė man šitą laišką?!“ Karli iškart suprato, kad tai jos rašytas laiškas.

Pamatę, kas vyksta, į lauką išbėgo Karli tėvai. O mergaitė vyriškiui drąsiai atsakė: „Pone, aš jums jį atsiunčiau.“

Tik įsivaizduokime, kaip Karli ir jos tėvai nustebo, kai vyras pasakė: „Tavo laiškas atėjo pačiu laiku!“ Tada jis papasakojo, kad dėl pandemijos jaučiasi labai vienišas ir kad Karli parašytos mintys pakėlė jam dvasią. Dar vyras paminėjo, kad neseniai neteko savo brolio, todėl laiškas labai jį paguodė.

Prieš išvažiuodamas vyras pasakė: „Nenustokite rašyti žmonėms laiškų. Net jei žmonės jums neatsako, žinokit, kad laiškai paliečia kiekvieno širdį.“

Dabar Karli yra dar labiau užsidegusi siųsti laiškus savo kaimynams. „Labai džiaugiuosi, kad per mane Jehova padėjo tam vyrui, – sako ji. – Mūsų laiškai išties gali pasiekti žmonių širdis.“

Sesė Mirna Lopes iš Senterio (Teksaso valstija) kurį laiką nesulaukė jokio teigiamo atsako į savo laiškus ir buvo gerokai nusivylusi. Tačiau vienas nutikimas viską pakeitė. Mirna sužinojo, kad jos sūnėnas buvo pasodintas į kalėjimą. Sesė prisiminė, kad vaikystėje jis lankydavo Jehovos liudytojų sueigas, taigi nusprendė parašyti jam laišką ir patikinti, kad Jehova jo neužmiršo.

Ir štai vieną dieną Mirna sulaukė sūnėno atsakymo. Vaikinas parašė, kad patekęs už grotų jautėsi labai prastai, buvo išsigandęs, pasimetęs. Jis daug mąstė apie savo vaikystę, taigi prisiminė ir Jehovą. Kalėjime jis netgi pradėjo skaityti Bibliją ir melstis. O nuo Mirnos gavęs laišką, vaikinas suprato, kad tai buvo atsakymas į jo maldas ir tvirtas įrodymas, kad Jehovai jis vis dar rūpi.

Sesei Natali Bibs iš Norkroso (Džordžijos valstija) parašė viena moteris. Ji papasakojo, kad neseniai bėgiodama pastebėjo ant šaligatvio nukritusį laišką. Iš pradžių nė nestabtelėjusi ji nubėgo tolyn. Tačiau net pati nesuprasdama kodėl, moteris galiausiai sustojo, grįžo atgal ir laišką pasiėmė.

Moteris rašė: „Man buvo labai sunki savaitė, taip norėjau, kad kas nors pakeltų man nuotaiką. Ir tada jūsų laiškas! Nuotaika iškart pakilo.“

Natali sako: „Sulaukusi tokios reakcijos įsitikinau, kad Jehova tikrai laimina mūsų tarnybą, ir visai nesvarbu, kokiu metodu liudijame.“

Sesė Lora Martines iš Atenso (Teksaso valstija) laiškus dažnai įteikia parduotuvės darbuotojams, kai šie atneša prekes prie jos mašinos. Viena darbuotoja Lorai pasakė, kad laiškas labai ją sustiprino. Paskui Lora parašė tai moteriai dar du laiškus ir dabar su ja studijuoja Bibliją.

Tokios istorijos yra gyvas liudijimas, kad jei visais įmanomais būdais sėjame tiesos sėklas, Jehova mūsų tarnybą gali labai palaiminti ir patraukti prie savęs daugybę nuoširdžių žmonių (Mokytojo 11:6).