Teimuras Achmedovas, sulaukęs Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo malonės, 2018-ųjų balandžio 4-ąją buvo paleistas į laisvę. Brolis buvo kalinamas 441 dieną. Valdžia jį suėmė vien už tai, kad kitiems jis pasakojo apie savo religinius įsitikinimus.

Netrukus po to, kai Teimuras buvo paleistas iš kalėjimo, Visuomenės informavimo tarnyba iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro Vorike (JAV) paėmė interviu iš jo ir jo žmonos Mafizos. Šiuo metu jiedu jau yra savo namuose, Kazachstano sostinėje Astanoje. Čia pateikiamas sutrumpintas ir dėl aiškumo šiek tiek redaguotas interviu.

Pirmiausia, broli Achmedovai, norėtume daugiau sužinoti apie tave. Kada tapai Jehovos liudytoju?

Teimuras: Pasikrikštijau 2005 metų spalio 9 dieną. Prieš sužinodamas tiesą buvau ateistas. Daugybę metų netikėjau niekuo. Vėliau, kai mano žmona pradėjo studijuoti su Jehovos liudytojais, man pasidarė smalsu, apie ką jie kalbasi. Stovėdavau už durų ir slapta klausydavausi jų pokalbių.

Kai sužinojau, apie ką jie studijuoja, mane tai suintrigavo, nes jie kalbėjosi vien apie malonius ir gerus dalykus. Galiausiai mane supažindino su broliu Veslavu. Jis kilęs iš Lenkijos, bet tuo metu tarnavo Kazachstane. Per pirmąjį mūsų pokalbį pasakiau jam: „Paklausiu tavęs tik vieno dalyko. Jei tavo atsakymas man patiks, būsime draugai ir toliau bendrausime. Bet jei tavo atsakymas man nepatiks, neįsižeisk, bet su tavimi daugiau nebendrausiu.“ Tada paklausiau brolio Veslavo, kas atsitinka žmogui po mirties. Jis Biblijoje atvertė Mokytojo 9:5 ir pasakė: „Perskaityk šitą eilutę ir sužinosi.“ Kai perskaičiau, supratau, kad tai tiesa. Susitarėme vėl susitikti ir studijuoti Bibliją.

Taigi tu studijavai Bibliją ir 2005-aisiais pasikrikštijai.

Dabar peršokime į priekį ir pakalbėkime apie įvykius prieš tavo suėmimą. 2016-ųjų gegužę tu susipažinai su grupele vyrų, kurie tvirtino, kad domisi Jehovos liudytojų įsitikinimais. Keletą mėnesių susitikdavote padiskutuoti apie Bibliją. Ar prisimeni, kad jie būtų sakę ar darę ką nors įtartino?

Teimuras: Taip. Pasakiau jiems, kad paprastai Biblijos studijos vedamos asmeniškai, o ne grupėms. Siūliau kiekvienam studijuoti atskirai. Bet jie kaskart atsisakydavo ir pasakydavo, kad jiems labiau patinka diskutuoti grupėje. Be to, daug kartų jie pasikviesdavo kitus žmones dalyvauti studijose ir prašydavo manęs, kad pakartočiau, ką kalbėjome per praėjusį susitikimą.

Mafiza: Kartą ir aš dalyvavau jų studijose. Pastebėjau, kad nors Bibliją studijuoja jau kurį laiką, jie aptarinėja kitas religijas. Dar pastebėjau, kad butas, kuriame jie gyveno, buvo brangesnis, nei dauguma studentų gali sau leisti. Pasakiau, kad kaip studentai jie gyvena gana prabangiai. Dėl tokių mano žodžių jie akivaizdžiai sutriko. Kai mudu jau ruošėmės išeiti, jie pasivedė Teimurą į šalį ir, kol aš laukiau lauke, pasakė jam, kad daugiau manęs neatsivestų.

Kada sužinojai, kad tie vyrai visai nesidomėjo Jehovos liudytojų religija ir iš tikrųjų bendradarbiavo su Kazachstano slaptąja policija – Valstybės saugumo komitetu?

Teimuras: Kad jie dirba su Saugumo komitetu, sužinojau tik per teismo posėdį.

Kaip jauteisi, kai tave suėmė ir paskui apkaltino religinės nesantaikos kurstymu ir teigimu, kad tavo religija pranašiausia?

Teimuras: Atvirai sakant, maniau, kad jie, kaip patys sakė, nuveš mane į policijos nuovadą, reikalą ištirs ir mane paleis. Buvau pasiruošęs apginti savo poziciją ir paaiškinti, apie ką kalbėjausi su tais vyrais.

Labai nustebau, kai įvykiai taip pasisuko, bet nebijojau. Sužinojęs, kad mane kaltina religinės neapykantos kurstymu ir ekstremizmu, tikrai nustebau. Jehovos liudytojai tiesiog pasakoja kitiems apie Jehovą ir nekursto jokios neapykantos ar nesantaikos. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad esu nekaltas ir kad Jehova mane palaikys. Tiesa, aš nerimavau, bet prisiminiau šį patarimą iš Biblijos: „Meskite ant jo [Jehovos] visą savo nerimo naštą, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:7).

2017-ųjų gegužės 2-ąją, kai ikiteisminiame kalinime jau buvai praleidęs daugiau kaip tris mėnesius, rajono teismas Astanoje skyrė tau penkerių metų kalėjimo bausmę ir uždraudė trejus metus mokyti žmones iš Biblijos. Kaip toks sprendimas tave paveikė?

Teimuras: Kai teismas paskelbė sprendimą, nutariau susitaikyti su faktu, kad jei reikės, turėsiu atsėdėti visą bausmę. Galvojau taip: „Jeigu čia išbandymas, tai Jehova kontroliuoja tvarkaraštį ir žino, kada viskas baigsis.“ Pasiryžau laukti, kiek tik reikės.

Žinome, kad kai sėdėjai kalėjime, tavo sveikata buvo labai prasta.

Teimuras: Taip. Aš sirgau ir iki įkalinimo buvau gydomas. Bet kai mane suėmė, gydymas nutrūko ir liga ėmė progresuoti.

Mafiza, kaip tuo metu jauteisi tu?

Mafiza: Buvau išsigandusi ir labai prislėgta. Kai Teimurą įkalino, man buvo sunku priimti įvairius sprendimus, nes per visus 38 santuokos metus mudu nė karto nebuvome vienas nuo kito atsiskyrę. Teimuras mane guodė tokiais žodžiais: „Nesijaudink. Už tuos 5 atsiskyrimo metus Jehova apdovanos mus 25 metais kartu, net jei ši santvarka nesibaigtų.“

Kas dar tau padėjo tuo metu, kai vyras sėdėjo kalėjime?

Mafiza: Man labai padėjo broliai ir sesės. Kai Teimurą uždarė, maniau, kad visi bijos mane lankyti. Saugumo komitetas stebėjo mūsų namus ir veiklą.

Bet kartą pas mane atėjo vienas vyresnysis su žmona. Jiedu mane be galo sustiprino. Kai paklausiau jų, ar nebijo manęs lankyti, jiedu pasakė: „Kodėl turėtume bijoti? Juk šiais laikais valdžia gali sekti mus per mūsų telefonus. Jei tik norėtų, lengvai mus surastų.“

Per vieną ganytojišką aplankymą vyresnieji paragino mane nepalūžti ir likti dvasiškai stipria.

Teimurai, kas tau padėjo ištverti šį išbandymą ir išlaikyti teigiamą požiūrį?

Teimuras: Malda Jehovai! Kiekvieną dieną melsdavau vadovavimo, išminties ir stiprybės, kad tuo sunkiu metu pajėgčiau išlaikyti džiaugsmą ir likti ištikimas. Dievo atsakymai į mano maldas buvo akivaizdūs. Jis mane palaikė, ir kalėjime aš nesijaučiau vienas.

Man dar padėjo Biblijos skaitymas. Viename kalėjime Biblija man buvo prieinama visada. Kitoje kalinimo įstaigoje Biblija buvo laikoma bibliotekoje. Galėjau joje lankytis kartą per savaitę.

Taip pat prisiminiau žodžius brolio, vedusio man Biblijos studijas. Jis sakydavo, kad mes neturėtume bijoti išbandymų. Pamenu, klausiau jo: „Kodėl neturėčiau bijoti? O jei patirsiu sunkių ir baisių išbandymų?“ Jis pasakė, kad Jehova neleis mūsų mėginti virš mūsų jėgų ir suteiks stiprybės įveikti bet kokius išbandymus (1 Korintiečiams 10:13). Kalėjime šių Biblijos žodžių niekada nepamiršau.

Kaip jauteisi sužinojęs, kad apie tavo situaciją žino visa brolija ir kad broliai bei sesės visame pasaulyje už tave meldžiasi?

Teimuras: Jaučiau, kad tai paties Jehovos ranka, nes tai jo organizacija. Įsitikinau, kad Jehova manęs neapleido ir vieną dieną mane išgelbės.

Įdomu, kad labiausiai bijojau būtent kalėjimo. Kalėjimai man kėlė siaubą. Kai skaitydavau apie kalinčius brolius, melsdavausi: „Jehova, ištversiu viską, tik ne kalėjimą.“ Bet kartu labai norėjau lankyti kalinius ir paskelbti jiems tiesą. Kai pasidomėjau tokia galimybe, broliai paaiškino, kad šiuo metu neturime leidimo lankytis Kazachstano kalėjimuose. Todėl kai supratau, kokia bausmė manęs laukia, mane apėmė dvejopi jausmai. Iš vienos pusės aš bijojau. Kita vertus, džiaugiausi, kad mano svajonė skelbti kaliniams ima pildytis.

Ar tau pavyko paliudyti kam nors kalėjime?

Teimuras: Taip. Sykį pokalbiui mane išsikvietė teisėsaugos pareigūnas. Kai atėjau į jo kabinetą, jis pasakė: „Žinau, kad esi Jehovos liudytojas, tad nė nemėgink pasakoti man apie tikėjimą!“ Atsakiau: „Neketinu to daryti.“ Tada jis paklausė: „Koks Dievo vardas?“ Atsakiau: „Dievo vardas yra Jehova.“ Jis tęsė: „Tai kas tada yra Jėzus? Argi jis nėra Dievas?“ „Ne, jis yra Dievo sūnus“, – pasakiau. Tada jis dar paklausė: „O kodėl stačiatikiai tiki, kad jis yra Dievas?“ Atsakiau jam: „Apie tai klauskite jų pačių.“

Kitą kartą pasitaikė proga paliudyti 40 ar net daugiau žmonių vienu metu. Susitikti su kaliniais atvyko psichologė. Kalbėjome apie santuoką ir ji paklausė, ką manome apie poligamiją. Visi galėjo pareikšti savo nuomonę.

Kai atėjo eilė man, pasakiau, kad savo nuomonės šiuo klausimu neturiu, bet mielai pasidalinsiu kito asmens nuomone, kuri man labai patinka. Tada tariau: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“ (Pradžios 2:24). Psichologė paklausė: „Kieno tai nuomonė?“ Atsakiau: „Dievo Jehovos, to, kuris sukūrė žmoniją. Jis kalba tik apie du žmones.“

Tada ji paklausė: „Dėl kokių dar priežasčių manai, kad vyras turėtų turėti tik vieną žmoną?“ Pacitavau Mato 7:12, kur parašyta: „Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite.“ Ir pridūriau: „Tai pasakė Jėzus. Prašau, paklauskite čia sėdinčių vyrų, ar jie norėtų dalintis savo žmona su kitu. Jei vyrai nenori, kad jų žmonos turėtų kitų vyrų, tai moterys, suprantama, irgi nenori, kad jų vyrai turėtų keletą žmonų.“ Psichologė pasakė, kad mano atsakymas iš visų jai patiko labiausiai.

Jaučiamės padrąsinti žinodami, kad net ir tokiomis sunkiomis aplinkybėmis pasinaudojai progomis paliudyti.

Kai teismai, įskaitant ir Kazachstano Aukščiausiąjį Teismą, atmetė visus prašymus tave paleisti, atrodė, kad nebeliko jokių teisinių priemonių tau padėti.

Vis dėlto turėjai galimybę išeiti į laisvę. Tau tereikėjo pasirašyti prisipažinimą. Papasakok daugiau apie tą galimybę ir kodėl jos atsisakei.

Teimuras: Tiesą sakant, tokią galimybę jie man siūlė ne kartą. Galėjo atrodyti, kad jie daro man gera. Bet tame dokumente buvo parašyta, kad aš esu kaltas dėl man pateiktų kaltinimų ir kad gailiuosi dėl savo veiksmų. Vėliau jie man siūlė pačiam parašyti prisipažinimą ir prašyti atleidimo. Pareigūnai sakė man rašyti, kad negerai dariau kalbėdamas su kitais apie savo įsitikinimus ir kad dabar dėl savo veiksmų gailiuosi ir prašau mane išleisti dėl prastos sveikatos.

Atsisakiau pasirašyti bet kokius kaltės pripažinimus ir pasakiau pareigūnams, kad verčiau sėdėsiu kalėjime su švaria sąžine nei būsiu laisvėje su nešvaria.

Žavimės tavo tikėjimu ir ryžtu klausyti savo sąžinės.

Galiausiai įvykiai pasisuko labai netikėta linkme. Ar galėtum papasakoti, kaip sužinojai, kad kaltinimai tau panaikinti ir kad netrukus išeisi į laisvę?

Teimuras: Vieną dieną kalėjimo sargybinis atėjo pas mane į kamerą ir pranešė, kad man skambina. Pamenu, pagalvojau: „Kas galėtų man skambinti?“ Kai pakėliau ragelį, moteris prisistatė, iš kur skambina, ir pasakė, kad atvažiuos į kalėjimą manęs išleisti. Net nežinojau, kaip reaguoti. Kai baigėme pokalbį, nusprendžiau apie tai papasakoti sūnui, nes nenorėjau jaudinti žmonos ar suteikti jai netikrų vilčių.

Kai baigiau kalbėti su ta moterimi, sargybinis paklausė: „Ką tau pasakė?“ Atsakiau, kad kažkas tikriausiai su manimi juokauja, nes moteris pasakė tik tiek, kad atvažiuoja į kalėjimą manęs išleisti.

Sargybinis pasakė, kad ji nejuokauja ir kad mane tikrai paleis.

Mafiza, kaip jauteisi išgirdusi šią žinią?

Mafiza: Kai sūnus man papasakojo, aš irgi pamaniau, kad kažkas juokauja. Tokios žinios laukėme labai ilgai.

Mums sunku net įsivaizduoti, kaip jautėtės vėl būdami kartu po daugiau kaip metus trukusio Teimuro kalinimo.

Papasakokite, ko šis tikėjimo išbandymas jus išmokė.

Mafiza: Prisimenu, kaip verkdavau dėl brolio Bahramo ir sesės Gulziros Hemdemovų. [B. Hemdemovą 2015 metų kovą Turkmėnistano valdžia suėmė. O 2015 metų gegužės 19 dieną nuteisė jį ketveriems metams kalėjimo už tai, kad neva kurstė religinę neapykantą. Vyras vis dar kalinamas.] Dar prieš Teimuro suėmimą galvodavau, kaip sunku turėtų būti Gulzirai. Noriu ją apkabinti ir pasakyti, kad ją labai myliu ir palaikau. Po to, ką mudu su Teimuru patyrėme, noriu jai pasakyti, kad suprantu jos skausmą. Žinau, kad jai, kaip ir man, labai reikia Jehovos ir bendratikių paramos.

Esu labai dėkinga visiems bendratikiams, kurie mus palaikė: broliams ir sesėms iš mūsų bendruomenės ir iš kitų bendruomenių visame pasaulyje, Vadovaujančiajai tarybai, advokatams ir mūsų sūnums.

Teimuras: Galiu pasakyti tik viena. Visi susiduriame su išbandymais. Aišku, ne visi yra įkalinami. Vieniems išbandymas yra netikinčių šeimos narių priešiškumas. Kiti išbandomi, kai vienoje bendruomenėje tarnauja su broliu ar sese, su kuriuo nelengva sutarti. Kad ir ką tektų patirti, visi galime pasirinkti – laikysimės Dievo principų ar ne. Jei jų laikomės, išbandymus sėkmingai atlaikysime. Svarbiausia nuo išbandymų nebėgti ir atminti, kad Jehova duos mums stiprybės juos ištverti.

Esu labai dėkingas savo šeimai, savo sūnums už palaikymą. Jie pasinaudojo kiekviena proga mane aplankyti. Tie susitikimai padėjo man nepalūžti.

Taip pat noriu padėkoti mūsų brolijai už visa, ką jie darė. Labai vertinu jų maldas ir padrąsinančius laiškus. Nė minutę nesijaučiau apleistas. Tai, ką patyriau, sustiprino mano meilę brolijai ir sutvirtino mano ryšį su Jehova.