1931-ųjų liepos 26-ąją, sekmadienį, Kolambuse (JAV) surengtame kongrese tuometis „Sargybos bokšto“ Biblijos ir traktatų draugijos prezidentas Džozefas Rezerfordas pasakė įsimintiną kalbą. Gyvai jos klausėsi 15 000 suvirš Biblijos tyrinėtojų, be to, programą transliavo daugiau kaip 450 radijo stočių visame pasaulyje – anuo metu tai buvo didžiausia radijo transliacija istorijoje. Kalboje brolis Rezerfordas perskaitė rezoliuciją pavadinimu „Naujas vardas“ ir iškilmingai pareiškė: „Norime būti pažįstami ir vadinami tuo vardu, būtent, Jehovos liudytojai.“ (Žr. rėmelį „ Rezoliucija“.) Auditorijoje visi kaip vienas džiaugsmingai sušuko „Taip!“ ir pasipylė griausmingi plojimai.

Brolis Arturas Vorslis, kurio gyvenimo istorija publikuota 1986 metais, pasakė: „Niekad nepamiršiu tų džiaugsmo šūksnių ir kurtinančių plojimų, kurie tada salėje aidėjo.“

Kadangi kongreso programa buvo transliuojama per radiją, naująją rezoliuciją išgirdo ir nemažai brolių bei sesių kitose šalyse. Ernestas ir Naomi Barberiai iš Australijos pasakojo: „Kai plojimai prasidėjo Amerikoje, broliai Melburne pašoko iš savo vietų ir ėmė ploti.“ Japonijoje programos klausėsi nedidelė grupelė mūsų bendratikių, tarp jų ir sesė Macue Išii. Vėliau ji rašė: „Kartu su savo broliais Amerikoje sušukome iš džiaugsmo.“

Kaip pasakojo kongreso dalyviai, kai kurios Kolambuso įmonės buvo iškabinusios plakatus, skirtus pasitikti į kongresą atvykusius Biblijos tyrinėtojus, tačiau po rezoliucijos iškabino naujus plakatus su užrašu: „Sveiki atvykę, Jehovos liudytojai!“ 1931-ųjų liepos 28-ąją „Sargybos bokšto“ Biblijos ir traktatų draugijos leidžiamame laikraštyje The Messenger (liet. „Pasiuntinys“) buvo pateikta naujienų apie kongresą ir pirmą kartą buvo išspausdintas pavadinimas „Jehovos liudytojai“.

Netrukus po kongreso buvo surengta plataus masto liudijimo kampanija, kurios metu skelbėjai platino brošiūrą Karalystė – pasaulio viltis, kurioje buvo išspausdinta rezoliucija dėl naujojo mūsų pavadinimo. Per du su puse mėnesio buvo išdalyta daugiau kaip penki milijonai brošiūros egzempliorių, leidinį gavo ir daugybė dvasininkų, valdžios atstovų, verslininkų.

Prisiminęs tuos laikus brolis Martinas Pėcingeris pasakojo: „Atėję pas žmones nuo tada prisistatydavome kitaip: „Sveiki, aš Jehovos liudytojas.“ Žmonės labai nustebdavo, gūžčiodavo pečiais ir klausdavo: „Bet jūs ir toliau būsit Biblijos tyrinėtojai, ar ne?“ (Žr. rėmelį „ Vizitinės kortelės su Jehovos vardu“.) Tačiau vėliau, kaip pasakojo brolis Pėcingeris, jau buvo kitaip: „Po kurio laiko viskas pasikeitė! Man nė žodžio nespėjus ištarti žmonės jau sakydavo: „Jūs turbūt būsit Jehovos liudytojas.“

Brolis Aleksanderis Makmilanas, irgi dalyvavęs 1931-ųjų kongrese, kadaise pasakė, kodėl, jo manymu, naujasis pavadinimas yra labai tinkamas: „Manau, tai nuostabi idėja. Iš dabartinio mūsų pavadinimo visiems iškart aišku, ką mes veikiame ir koks mūsų tikslas. Prieš tai vadinomės Biblijos tyrinėtojais. Kodėl? Nes būtent tą ir darėme. Vėliau, kai prie mūsų prisijungė žmonės iš kitų tautų, pasivadinome Tarptautiniais Biblijos tyrinėtojais. Tačiau dabar esame Dievo Jehovos liudytojai, ir tas vardas visiems pasako, kas mes tokie ir kuo užsiimame.“

Šiandien visame pasaulyje yra jau keletas milijonų Jehovos liudytojų ir mes labai didžiuojamės vadindamiesi šiuo vardu (Izaijo 43:10–12).