5.00 val. ryto brolį Femį Durodolą ir jo žmoną Janą – jaunavedžių porą – pažadino bendruomenės vyresniojo skambutis. Jana prisimena: „Jis mums pasakė: „Nesijaudinkit, tiesiog būkit pasiruošę. Rusijos armija artėja prie Kyjivo.“ Pajaučiau, kad visas mano kūnas įsitempė.“

Sutuoktiniai atsikėlė, paskutinį kartą šiuose namuose užsikaitė kavos ir atsisėdo aptarti dienos citatos. Ji skambėjo taip: „Jūsų stiprybė – išlikti ramiems ir manimi pasitikėti“ (Izaijo 30:15). Tada jiedu karštai pasimeldė Jehovai. Femis, pats kilęs iš Nigerijos, ir jo ukrainietė žmona Jana pasiėmė suruoštas kuprines, uždarė namų duris ir palikę viską, ką turėjo, išvyko į Nyderlandus.

Femis ir Jana yra vieni iš daugybės mūsų bendratikių, kurie priėmė sprendimą viską palikti ir bėgti iš Ukrainos po to, kai 2022 m. vasario 24 d. į šalį įsiveržė Rusijos pajėgos. Ukrainoje yra apie 130 000 Jehovos liudytojų. Savo namus jau paliko daugiau nei 36 000 mūsų bendratikių, iš jų daugiau kaip 16 000 pabėgo į kitas šalis. Daugeliui tenka palikti namus, darbą, bendruomenę. Vykstant karui ukrainiečiams vyrams, kurių amžius nuo 18 iki 60 metų, neleidžiama išvykti iš šalies. Tačiau kitų šalių piliečiams taikoma išimtis.

Pasiėmę tik būtiniausius daiktus, bėgantys broliai ir sesės sėda į sausakimšus traukinius ir autobusus ir leidžiasi į varginančią kelionę saugesnės vietos link, dažnai net nežinodami, kur galiausiai baigsis jų kelionė. Savo žvilgsnį sutelkę į gelbstinčią Jehovos ranką, užnugary jie palieka karo nuniokotus miestus, į kuriuos galbūt niekada nebegrįš.

„Palikome viską, su savimi paėmėme tik keletą daiktų, – pasakoja Jana. – Šie įvykiai priminė, kad svarbiausia, ką turime, – tai mūsų ryšys su Jehova.“

Sesė Lilija Antoniuk prisimena, kokia situacija buvo Kyjive: kaukiančios oro pavojaus sirenos, namų sienas drebinę kurtinantys bombų sprogimai, sudegusiais automobiliais, pastatų ir tiltų nuolaužomis nusėti keliai.

Lilija su savo 17-mete dukra Oleksandra nusprendė bėgti. Perpildytu traukiniu į Lenkiją jos važiavo kelias dienas. Maisto turėjo nedaug ir traukinyje net kelias valandas sesėms teko stovėti. Atvykusios į Lenkijos miestą Peremislį, jos lengviau atsikvėpė.

„Kai pamatėme brolius su JW.ORG plakatais, supratome, kad viskas bus gerai“, – sako Lilija. Mūsų seses broliai nuvežė į Karalystės salę. Ten jos sušilo, užkando, šiek tiek pailsėjo ir neilgai trukus jau važiavo pas bendratikius į namus.

Vėliau Lilija nukeliavo į Vokietiją. Ji sako: „Jehova visą laiką mumis rūpinosi ir mūsų tikėjimas dar labiau sustiprėjo. Esu tokia dėkinga Jehovai, kad taip stipriai mus myli, ir bendratikiams, kad visada, o ypač sunkiu metu, yra pasiruošę padėti.“

Sesė Anastasija Kovaliova buvo Zaporižioje, kai prieš miestą prasidėjo oro ataka. Iš savo buto ji matė krentančių minosvaidžio sviedinių šviesos žybsnius ir girdėjo sprogimus. Ištisinis bombardavimas ypač stipriai paveikė Anastasijos septynerių metų sūnėną ir trejų metų dukterėčią, tad šeima nusprendė išvykti. Anastasija pasakoja: „Su savimi galėjome pasiimti nedaug ką, todėl mums trūko rūbų ir kitų dalykų. Bet broliai viskuo pasirūpino – gavome tai, ko reikėjo, ir netgi daugiau.“ Anastasija ir jos brolio žmona Ania su vaikais per Lenkiją pasiekė Vokietiją.

Sesė Anastasija Ščiukina su mama Olha Lysenko, kaskart išgirdusios oro pavojaus sirenas, skubėdavo slėptis savo nedidelio namo šaltame rūsyje. Norėdamos tarnauti ten, kur didesnis skelbėjų poreikis, šios dvi pionierės persikėlė į Brailivo miestelį Vinycios srityje. Iš pradžių palikti savo namų sesės nesiryžo, bet galiausiai situacija pasidarė pernelyg pavojinga ir jos nusprendė išvykti. Pasiėmusios tik tai, kas būtiniausia, traukiniu jos keliavo dvi dienas. Kelionė buvo labai varginanti, sesėms trūko miego, o ypač sunku buvo Olhai – jai 58-eri ir jos sveikata prasta. Į Lenkiją, Žešuvo miestą, jos atvyko 2.00 val. nakties. Ten jas pasitiko broliai ir sesės. Anastasija sako: „Nors buvo labai vėlu, bendratikiai mūsų laukė. Esame be galo dėkingos Jehovai ir mūsų dvasinei šeimai.“

Brolis Andžejus Chyba, Lenkijos pilietis, su žmona Elizabet, kuri yra iš Didžiosios Britanijos, gyveno Sumų mieste. Virš galvų skraidant naikintuvams, gatvėse aidint šūviams ir krintant bomboms, jiedu su dar penkiais bendratikiais glaudėsi vieno brolio namo rūsyje. Tomis neramiomis valandomis drąsos jie pasisėmė žiūrėdami istorinę dramą Tavimi, Jehova, aš pasitikiu, pasakojančią, kaip elgėsi karalius Ezekijas, kai Jeruzalę ruošėsi pulti asirų kariuomenė.

„Norėdami mus padrąsinti, broliai atsiuntė įvairių minčių iš Biblijos, paragino perskaityti 27 psalmę“, – sako Andžejus. Šiuo metu jis su žmona yra Lenkijoje.

Nė kiek neabejojame, kad Jehova jau dabar pasirūpins mūsų brangiais bendratikiais, kuriems teko viską palikti, o ateityje visi ištikimi jo tarnai galės gyventi pasaulyje, kurio netemdys jokie karo šešėliai (Filipiečiams 3:8).