Tai buvo 2018-ųjų lapkričio 15-osios vakaras. Kryme, Džankojaus mieste, 78-erių brolis Aleksandras Ursu išėjo į kiemą pasitikti savo sūnaus Viktoro. Netikėtai anapus vartų Aleksandras pamatė ryškią šviesą ir nuėjo patikrinti, kas ten. Staiga pasigirdo riksmai: „Stok! Policija!“

Iš pradžių Aleksandras pamanė, kad šitaip papokštauti sugalvojo būrelis brolių. Deja, tai toli gražu nebuvo pokštas. Kaukėtas vyras grubiai užlaužė Aleksandrui rankas, kitas pripuolęs smogė jam į veidą. Šeši automatais ginkluoti pareigūnai iš Federalinės saugumo tarnybos iš pradžių apieškojo Aleksandrą ir Viktorą, o tada puolė į vidų daryti kratos.

Aleksandro žmona Nina tuo metu buvo virtuvėje. Įsiveržę pareigūnai pačiupo jos telefoną ir pradėjo klausinėti, ką ji žiūri. Krata truko kelias valandas. Tačiau pareigūnai nerado nė vieno į ekstremistinės literatūros sąrašą įtraukto leidinio.

Laimei, mūsų brangus brolis Aleksandras nebuvo suimtas. Bet tiek jis, tiek visi kiti Jehovos liudytojai Rusijoje ir Kryme nuolat gyvena su mintimi, kad policija bet kurią minutę gali įsiveržti į jų namus, o juos pačius sulaikyti. Kas Aleksandrui padeda nepasiduoti baimei? Stiprybės brolis semiasi mąstydamas apie Jehovai ištikimų artimųjų pavyzdį. Drąsos jam suteikia ir jo paties patirtis, mat persekiojimą brolis jau yra patyręs ir anksčiau, sovietmečiu.

1949-ųjų liepos 6-ąją, kai Aleksandrui buvo devyneri, į jo šeimos namus vidurnaktį įsiveržė sovietų kariai. Visus šeimos daiktus jie ėmė mesti ant grindų ir liepė pakuotis. Aleksandras prisimena: „Nutaikiusi progą, kai kareiviai nemato, mama tarp daiktų paslėpė ir mūsų leidinių, tarp jų knygą Arpa Dievo.“ Aleksandrą su šeima kariai nuvežė į geležinkelio stotį.

Drauge su kitais liudytojais Aleksandro šeimą įlaipino į vieną iš traukinio vagonų ir išgabeno į Sibirą. Važiuodami į savo naujuosius namus, visi drąsiai giedojo Dievui giesmes. 1949–1951 metais į Sibirą buvo ištremti tūkstančiai mūsų brolių ir sesių.

Šeštajame dešimtmetyje Jehovos liudytojai Sibire pradėjo slapta rengti sueigas. Dažniausiai jie rinkdavosi daržinėse. Kai kuriems iki sueigų vietos tekdavo eiti 20 kilometrų.

Nuo pat mažų dienų Aleksandras matė, kokį tvirtą tikėjimą turi jo prosenelis Makaras, senelis Maksimas ir šio brolis Vladimiras, taip pat tėtis Piotras. Visi šie vyrai paliko sektiną ištikimybės Dievui pavyzdį.

Aleksandro tėtis už atsisakymą tarnauti kariuomenėje 1944-aisiais gavo dešimties metų kalėjimo bausmę. Tačiau į laisvę išėjo po trejų metų, nes patyrė nugaros traumą ir liko paralyžiuotas. Aleksandras prisimena, kaip tėtis pasakodavo jam įvairias istorijas iš Biblijos, pavyzdžiui, apie Dovydo ir Galijoto kovą, apie Dovydo draugystę su Jehonatanu.

O štai ką Aleksandras sako apie senelio brolį Vladimirą: „Jis dažnai klausydavosi radijo stoties WBBR ir skaitydavo biblinę literatūrą. Turėti radijo imtuvą tais laikais buvo draudžiama, todėl Vladimiras įsirengė slaptą bunkerį, kad tenai visi norintys galėtų saugiai klausytis WBBR radijo laidų.“

Tačiau penktajame dešimtmetyje vienas susidomėjusiuoju apsimetinėjęs asmuo bunkerio vietą išdavė, todėl Aleksandro senelį ir jo brolį suėmė ir išvežė už 80 kilometrų nuo namų, į kalėjimą Chotyne (vakarų Ukraina).

Aleksandras pasakoja: „Mano močiutė dažnai eidavo jų aplankyti. Grįžusi ji mums papasakodavo, kad jie laikosi tvirtai, nors ir matyti sumušimo žymės.“ Deja, laisvės jiedu taip ir neatgavo – mirė kalėjime.

„Mes iki šiol nežinome, kas jiems nutiko. Nežinome, kaip su jais buvo elgiamasi, kaip jie mirė, kur yra palaidoti, – sako Aleksandras. – Tačiau tikrai žinome, kad jie iki mirties liko ištikimi Jehovai, ir tai mus labai stiprina.“

Artimųjų ištikimybės pavyzdys ir paties išgyvenimai Sibire padeda Aleksandrui atlaikyti dabartinius išbandymus. Brolis sako: „Jau pripratau prie kratų. Nuo pat vaikystės matydavau, kaip mūsų namus apverčia aukštyn kojom. Jehova pasirūpino mumis anais laikais, pasirūpins ir šiandien.“

Aleksandras tęsia: „Dvasinių jėgų įgaunu kasdien skaitydamas ir apmąstydamas Bibliją, reguliariai dalyvaudamas sueigose ir bendraudamas su savo broliais ir sesėmis.“

Stiprybės brolis taip pat pasisemia skaitydamas apie kitus persekiojamus Jehovos liudytojus. „Mėgstu paskaityti baigiamąsias brolių kalbas teismuose, – sako Aleksandras. – Drąsus jų liudijimas prisideda prie šitų Jėzaus žodžių išsipildymo: „Dėl manęs jus vedžios pas valdytojus ir karalius, kad būtų paliudyta jiems ir tautoms“ (Mato 10:18).

Dovydas Jehovai giedojo: „Prie tavęs kas glaudžiasi, tie džiaugsis, jie džiūgaus visados“ (Psalmyno 5:11). Šie žodžiai puikiai tinka mūsų bendratikiams Rusijoje. Nors yra nuožmiai persekiojami, jie lieka tvirti ir nepraranda džiaugsmo.