Ukrainoje įsiplieskus karui, 46 metų netekėjusi sesė Iryna Makucha nusprendė iš šalies bėgti. Atvykusi į Charkivo geležinkelio stotį, ji pakliuvo į didžiulę sumaištį – žmonės sėdo į traukinius net nežinodami, kur jie veža. Iryna taip pat įlipo į traukinį. Jo langai buvo uždengti, kad išpuolio rizika būtų kuo mažesnė. Tik išvykus iš stoties Iryna sužinojo, kad traukinys važiuoja į Slovakiją.

Dabar Iryna gyvena Čekijoje, kaimyninėje Slovakijos šalyje. Į Prahą ji atkeliavo kovo 3-iąją. Ji dirba valytoja ir gyvena bute su dar dviem iš Ukrainos pabėgusiomis sesėmis. Iryna mokosi čekų kalbos ir jau tęsia visalaikę tarnybą – šia veikla sesė buvo užsiėmusi pastaruosius 20 metų.

„Savo akimis pamačiau, kaip Jehova rūpinasi mumis per savo tarnus. Mano tikėjimas labai sustiprėjo“, – sako Iryna.

Bėgti iš Ukrainos nusprendė beveik 23 000 mūsų bendratikių. Svečioje šalyje gyventi saugiau, tačiau iškyla kitokių rūpesčių: reikia ieškoti pastogės, darbo, susitvarkyti reikiamus dokumentus, užregistruoti vaikus į mokyklą, mokytis naujos kalbos. Daugelis sako, kad tokiu įtemptu laikotarpiu tiesiog neįkainuojama yra bendruomenės parama ir geri dvasinės veiklos įpročiai.

Brolis Anatolis Perčekas drauge su žmona Olena ir 17-mete jų dukra Alina naują gyvenimą pradėjo kurti Rumunijoje. Jų miestas Mykolajivo srityje buvo subombarduotas. Šeima į Rumuniją atvyko kovo 6-ąją. Kadangi yra Moldovos pilietis, Anatoliui leido kirsti sieną. Anot Olenos, atsikraustyti į kitą šalį – tai tarsi „išrauti medį su visomis šaknimis ir persodinti kitur“.

Vietinių bendratikių dėka Anatolis su šeima jau turi savo butą. Be to, Anatoliui ir Olenai jau pavyko rasti darbą, o Alina ryšį su savo mokykla palaiko internetu.

Bendruomenė Perčekų šeimai padeda ne tik praktiškai. Jie taip pat rūpinasi šeimos emocine ir dvasine gerove, pavyzdžiui, reguliariai praleidžia su jais laiko, kad svečiame krašte nesijaustų vieniši. Olena ir Alina mokosi rumunų kalbos naudodamosi programa JW Language ir dalyvaudamos su bendruomene tarnyboje. Anatolis rumunų kalbą moka nuo vaikystės.

„Nuo pat pradžių matėme Jehovos ranką. Broliai ir sesės mus labai palaiko. Galima sakyti, per juos jaučiame paties Jehovos meilę“, – sako Anatolis.

37 metų sesė Alina Havryliuk dar prieš karą neteko vyro. Vasario 27-ąją su 16-mečiu sūnumi Vladyslavu ji iš Vinycios atvyko į Suvalkus Lenkijoje. Alina prisimena: „Iš pradžių nerimavau, kur mudu su sūnumi gyvensime, kaip išsilaikysime, bet kartu žinojau, kad Jehova mūsų nepaliks.“

Naujoje vietoje Alina iškart ėmė ieškoti darbo, kuris netrukdytų jai lankyti sueigų. Galiausiai sesė įsidarbino valytoja mokykloje. „Svarbiausia, kad dėl šio darbo turiu daugiau galimybių dalyvauti tarnyboje ir galiu išlaikyti savo šeimą“, – sako Alina.

Abu su Vladyslavu jie mokosi lenkų kalbos ir tarnauja nuolatiniais pagalbiniais pionieriais lenkų kalbos bendruomenėje. Vladyslavas mokosi naujoje mokykloje.

Sunkumai, su kuriais susiduria mūsų bendratikiai Ukrainoje, išties neeiliniai. Kai kurių gyvenimas tiesiog apsivertė aukštyn kojomis. Tačiau Jehova yra su jais ir suteikia jiems neįprastai didelės galios. Mūsų broliai ir sesės gali patvirtinti, kokie teisingi yra šie Biblijos žodžiai: „Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti, mes sutrikę, bet nesame be išeities“ (2 Korintiečiams 4:8).