2020 m. lapkritis neabejotinai įeis į Jehovos liudytojų istoriją. Nors dėl koronaviruso pandemijos buvome priversti likti namuose ir įprastais metodais dirbti evangelizacijos darbo negalėjome, uoliai dalyvavome specialioje kampanijoje – verslo įmonių vadovams, valdžios pareigūnams, mokytojams, giminaičiams ir kitiems žmonėms platinome žurnalą Sargybos bokštas, kurio tema „Kas yra Dievo Karalystė?“ Labai džiaugiamės, kad visame pasaulyje buvo plačiai paliudyta. Tačiau ne ką mažiau džiaugiamės ir tuo, kad ši kampanija patiems skelbėjams buvo tarsi gurkšnis atgaivos.

Štai keletas istorijų iš įvairių pasaulio kraštų.

Neseniai pasikrikštijusi mūsų sesė Lusinda Ferkin, kuriai 18 metų, parašė: „Nors per kampaniją turėjau didelių sveikatos problemų, jaučiau, kad Jehova yra šalia, laiko mane už rankos ir duoda man jėgų.“

Vienas tėvas iš Naujosios Zelandijos džiaugiasi, kad prie kampanijos prisidėjo visa jo šeima: „Turime keturias dukras – septynerių, devynerių, vienuolikos ir trylikos metų. Supratome, kad dalyvauti šioje kampanijoje mus kviečia ne kas kitas, o Jehova, todėl stengėmės kiekvieną dieną bent po truputį prie jos prisidėti.“

Kahisas ir Lidija Marumai, dirbantys keliaujamąjį darbą, žurnalo egzempliorių elektroniniu formatu nusiuntė keletui savo giminaičių ir sulaukė gerų atsiliepimų. Viena Kahiso giminaitė pasakė, kad žurnalą gavo pačiu laiku. Ji yra gydytoja ir papasakojo, kad kai kurie jos pacientai turėjo klausimų apie Dievą ir Bibliją, o jos vaikai įsitraukę į okultizmą. Kahisas ir Lidija nedelsdami su ja susisiekė ir dar tą patį vakarą pradėjo su ja studijuoti Bibliją. Dabar studijos vyksta dukart per savaitę.

Soroja Tompson, pionierė iš Ontarijo provincijos, rašė: „Kampanija man priminė, kas gyvenime yra svarbiausia. Supratau, kiek daug darbo dar yra. Taip pat įsitikinau, kad Jehova tikrai myli žmones ir nenori, kad kuris nors pražūtų. Visa tai įkvėpė mane skirti kampanijai visas jėgas.“

Viena sesė iš Britų Kolumbijos provincijos sakė: „Šiuo neramiu metu patiriu daug streso. Kad neigiamas mintis nuvyčiau šalin, nusprendžiau tarnauti pagalbine pioniere. Tai buvo labai naudinga ir man pačiai, ir mano šeimai.“

Pasak pranešimo iš Kanados filialo, kampanija labiau suartino šeimas. Tarnyboje dalyvavo net vaikai – jie rašė paprastus laiškus, ant vokų klijavo pašto ženklus, padėjo šeimos nariams ieškoti adresų.

Timo ir Eeva Tuomistai, dirbantys keliaujamąjį darbą, pasakoja: „Čia šiaurėje lapkritis yra tamsiausias metų mėnuo. Todėl broliai ir sesės, ypač pionieriai, labai džiaugėsi galėdami dalyvauti šioje kampanijoje. Ji buvo tarsi šviesos spindulys.“

Viena sutuoktinių pora žurnalą nusiuntė vienam pažįstamam ir vėliau sulaukė iš jo padėkos laiško. Jame buvo rašoma: „Šiandien skaičiau Bibliją, Jokūbo laišką. Ten sakoma, kad tikėjimas be darbų negyvas. Jehovos liudytojai visais įmanomais būdais stengiasi pasiekti žmones, kad galėtų pasikalbėti su jais apie Bibliją. Geri jų darbai stiprina žmonių tikėjimą.“

Graikijos filialas parašė: „Dėl pandemijos ir įvestų apribojimų skelbėjai patiria daug streso, jaučia nuovargį. Kampanija vėl pakėlė juos ant sparnų. Daug bendratikių sakė, kad tai jiems buvo maloni permaina šiuo sunkiu laikotarpiu.“

Sesė Suzi Kontargiri turi sveikatos problemų, be to, jos vyras nėra Jehovos liudytojas. Tačiau sesė nusprendė per kampaniją tarnauti pagalbine pioniere. Ji pasakoja: „Tai padėjo man atsikratyti neigiamų minčių, kasryt pabusdavau linksma. Turėjau tokią dienotvarkę: atsikeliu, padarau savo darbus, pagaminu valgyti, pasirūpinu vyru ir tada pradedu tarnybą. Mano vyras dažnai klausdavo, ar šiandien dalyvausiu tarnyboje, nes įprato matyti mane džiugiai besidarbuojančią su sesėmis.“

Sesė Tamaki Hirota rašė laiškus valdžios pareigūnams. Ji sako: „Jehova pats pirmas pradėjo liudyti laiškais. Žmonijai jis parašė 66 laiškus – juos skaitydami žmonės tapo su Dievu artimesni. Taigi Jehova žino, koks veiksmingas šis liudijimo būdas. Šitos kampanijos niekada nepamiršiu.“

Sesės Meharaja Vijaja ir Imajanatan Amuta per klaidą parašė laiškus tam pačiam adresatui. Gavęs pirmąjį laišką vyras išmetė jį net neatplėšęs. Tada žiūri – antras toks pat laiškas. Vyras pagalvojo: jei kažkas siunčia po du laiškus, juose turbūt užrašyta labai svarbi žinia. Jis perskaitė žurnalą, paskambino sesei, siuntusiai antrąjį laišką, ir pradėjo studijuoti Bibliją.

Viena pareigūnė, gavusi žurnalą, paskambino į Šri Lankos filialą. Ji pasakė, kad yra krikščionė, bet niekada nėra sutikusi Jehovos liudytojų. Moteris labai gražiai atsiliepė apie žurnalą ir apie mūsų svetainę ir paklausė: „Kaip galėčiau tapti Jehovos liudytoja?“ Broliai iškart pasirūpino, kad skelbėjai su ja susisiektų.

Vienas 13 metų skelbėjas lanko mokyklą, kurioje dažnai diskutuojama apie politiką. Jis pasakoja, kuo jam buvo naudinga lapkričio mėnesio kampanija: „Dabar su mokytojais kalbėdamas, kodėl politiniais klausimais esu neutralus, jaučiuosi daug drąsiau. Taip pat sustiprėjo mano tikėjimas.“

Sesė Margit Hering jaučiasi panašiai: „Anksčiau vien pagalvojusi, kad reikės liudyti verslininkams ir valdžios pareigūnams, būčiau pradėjusi labai jaudintis. Bet per kampaniją įgijau daugiau drąsos, jaučiuosi tvirtesnė. Džiaugiuosi, kad galėjau paliudyti apie savo įsitikinimus. Tai neįkainojama patirtis.“

Vienas vyresnysis pasakė: „Mane ypač sujaudino tai, kiek daug brolių ir sesių tarnavo pagalbiniais pionieriais, nors turėjo didelių sveikatos problemų. Jie neieškojo pasiteisinimų netarnauti. Atvirkščiai, jie uoliai dalyvavo kampanijoje ir patyrė daug džiaugsmo. Matydami, kokie jie dėkingi Jehovai ir bendratikiams, negalėjome sulaikyti ašarų.“

Yra dar daugybė įdomių atsitikimų ir pasakojimų iš viso pasaulio – tiesiog neįmanoma visko suminėti. Kaip džiaugiamės, kad žinią apie Dievo Karalystę pranešėme milijonams žmonių! (Jono 15:11)