Kiekvieną iš mūsų labai sustiprina straipsniai apie nepalaužiamą mūsų bendratikių drąsą. Jų trumpa biografija padeda geriau juos pažinti, o kai skaitome, ką jiems tenka patirti ir kaip ištvermingai jie viską pakelia, patys įgauname jėgų. Tų brolių ir sesių žodžiai liudija, kad net ir patirdami persekiojimus jie nepraranda džiaugsmo. Štai keletas pavyzdžių, kurie atskleidžia, kaip tokie straipsniai įkvepia mūsų pasaulinę broliją.

Migelis Silva su žmona Monika (nuotrauka viršuje) Portugalijoje tarnauja specialiaisiais pionieriais. Jų gyvenimas, kaip ir mūsų visų, dėl pandemijos stipriai pasikeitė. Tie pokyčiai sukėlė nemažai įtampos ir nerimo. Tačiau sutuoktinius labai padrąsino brolio Konstantino Baženovo istorija. Kalėjime Konstantinas norėjo skaityti Bibliją, bet kurį laiką jam niekaip nepavyko jos gauti. Brolis rankų nenuleido ir pasidarė savo „Bibliją“ – užrašė visas eilutes, kurias tik sugebėjo prisiminti. Konstantino pasakojimas Migelį ir Moniką pamokė kai ko labai svarbaus. Migelis sako: „Užuot galvoję apie tai, ko pandemijos metu daryti negalime, stengiamės susitelkti į tai, ką būdami namuose daryti galime.“

Migelis su Monika nusprendė daugiau laiko skirti Biblijos skaitymui ir apmąstymui. „Esame įsitikinę, kad prireikus Jehova padės atsiminti viską, ką dedamės į širdį“, – sako Monika. Migelis priduria: „Brolio Baženovo pavyzdys paskatino mus kitomis akimis pažvelgti į šį pandeminį „namų areštą“ – nepraleidžiame progų padrąsinti kitus, mokomės naujų giesmių, stengiamės praturtinti savo maldas.“

Kristina Muhima Etonde, pionierė iš Kamerūno, sako, kad informacija apie persekiojamus bendratikius ilgus metus ją baugino. Tačiau dabar viskas pasikeitė. Štai ką ji pasakoja: „Mane labai padrąsino straipsniai iš mūsų svetainės „Žinių“ skilties. Kai skaitau apie tai, kaip įvairaus amžiaus bendratikiai ištveria persekiojimus ir kaip iš anksto jiems ruošiasi, kai matau, kad jie nepraranda teigiamo požiūrio ir kad nuo jų veidų nedingsta šypsena, – jaučiu tvirtą paskatą stiprinti savo pačios ryšį su Jehova. Mano meilė Dievui sustiprėjo, tad mintis apie persekiojimus manęs taip nebegąsdina. Dabar, galvodama apie persekiojimus, matau save nebe baimės sukaustytą, o linksmą, besimeldžiančią Jehovai ir mąstančią apie jį.“

Julijanui Nistorui ir jo žmonai Vanai iš Rumunijos didelį įspūdį padarė brolio Anatolijaus Tokarevo baigiamieji žodžiai teisme. Jis kalbėjo ramiai ir pagarbiai, buvo tvirtai apsisprendęs nepaminti ištikimybės Dievui. Jo pavyzdys paskatino Julijaną ir Vaną pagalvoti, kaip jie teisme gintų savo įsitikinimus. „Per šeimos dvasinio ugdymo vakarą suvaidinome, kad stovime priešais teisėjus ir turime apginti savo tikėjimą. Viską išdėstyti taktiškai ir pagarbiai, kaip tai padarė Anatolijus, nebuvo lengva, – pasakoja Vana. – Po šeimos studijos persekiojami broliai ir sesės tapo mums savesni. Supratome, kaip svarbu mokėti pagrįsti savo įsitikinimus ir didžiuotis, kad esame Jehovos liudytojai.“

Aną Ravodžarson iš Madagaskaro straipsnis apie brolį Džovidoną Bobodžonovą paskatino susimąstyti apie savo maldas. Štai ką ji pasakoja: „Pastebiu, kad kai galva būna užimta kasdieniais rūpesčiais, mano maldos pasidaro mechaniškos. Jei neskiriu laiko pamąstyti, ką Jehovai pasakysiu, pagaunu save kartojančią vis tą patį.“ Sesė pamėgino įsivaizduoti save Džovidono vietoje. „Pagalvojau: jeigu man tektų susidurti su panašiais išbandymais, ar sugebėčiau savo mintis Jehovai išsakyti taip konkrečiai? – sako Ana. – Supratau, kad prieš kreipdamasi į Jehovą turiu skirti laiko pamąstyti, ką norėčiau pasakyti jam maldoje. Esu be galo dėkinga už šiuos straipsnius.“

Pionieriai iš Portugalijos Rubenas Katarino ir jo žmona Andrėja sako, kad svetainėje jw.org publikuojami straipsniai apie persekiojamus bendratikius padeda geriau juos pažinti, tie broliai ir sesės tampa artimesni. Rubenas pasakoja: „Anksčiau mes girdėdavome, kad kitose šalyse mūsų bendratikiai yra persekiojami, bet nieko apie juos nežinojome – kas jie tokie, kaip gyvena, su kokiais sunkumais susiduria. Tačiau tie straipsniai suteikė mums daugiau informacijos, todėl dabar galime melstis už juos konkrečiau. Tie bendratikiai tapo mums savesni, o mūsų maldos pasidarė kur kas prasmingesnės.“

Turbūt daugelis pritartume pionierės iš Portugalijos Sesilijos Kardozos žodžiams: „Tai, ką patiria mūsų bendratikiai, paskatino mane dar rimčiau žiūrėti į asmenines studijas. Kuo nuodugniau studijuosiu Bibliją, tuo stipriau pasitikėsiu Jehova ir mano meilė jam tik augs. Tada didelės mano baimės taps mažos lyg pajūrio smiltys. Supratau, kad kai esame sutelkę žvilgsnį į Jehovą, mūsų nenugalės jokios baimės.“

Kokie esame dėkingi, kad svetainėje jw.org galime skaityti straipsnius apie mūsų bendratikius. Jų drąsos ir ištikimybės pavyzdys įkvepia mus „[Dievu] visiškai pasitikėti ir sakyti: ‘Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu’“ (Hebrajams 13:6).