Ruandoje 1994 metais prieš tutsių tautą vykdytas genocidas buvo vienas kruviniausių šių laikų istorijoje. JT duomenimis, maždaug per 100 dienų buvo nužudyta nuo 800 000 iki 1 000 000 žmonių. Dauguma jų buvo tutsiai, bet žudynių aukomis tapo ir hutai, kurie atsisakė prisidėti prie smurtautojų. Tuo metu mirtiname pavojuje atsidūrė maždaug 2500 ruandiečių Jehovos liudytojų.

Per genocidą Ruandoje žuvo apie 400 mūsų brolių ir sesių. Daugiausia tai buvo tutsiai, bet gyvybės neteko ir liudytojai hutai, nes jie nenorėjo kenkti kitiems ir stengėsi gelbėti savo bendratikius.

Net ir praėjus 25 metams, mūsų brolis Šarlis Rutaganira iš tutsių tautos gerai prisimena tą sekmadienio rytą, kai nebesitikėjo likti gyvas, tačiau pasiaukojama bendratikių meilė išgelbėjo jį nuo mirties.

Tąkart, kai jo namus apsupo 30 žmonių būrys, Šarlį apėmė siaubas. Jis sako: „Dauguma jų buvo mano kaimynai. Mes kasdien su jais sveikindavomės.“ Bet tą rytą juos tarsi buvo kažkas pakeitęs. „Jų akys buvo pasruvusios krauju ir degė neapykanta. Jie atrodė lyg žvėrys, pasirengę sudraskyti savo auką.“

Minia, apsiginklavusi mačetėmis, ietimis ir lazdomis, iš kurių kyšojo vinys, užpuolė Šarlį – vien dėl to, kad jis buvo tutsis. Primušę išvilko jį į gatvę ir paliko mirti. Kai jis visas kruvinas, leisgyvis gulėjo gatvėje, atėjo žmonės su kastuvais užkasti jo kūno. Kažkuris iš jų Šarlį atpažino ir paklausė: „Kam reikėjo žudyti tą Jehovos liudytoją?“ Niekas neatsiliepė. Netrukus prasidėjo stiprus lietus ir jie išsiskirstė.

Netoliese gyvenantis mūsų brolis hutas Samuelis Rvamakuba išgirdęs, kas atsitiko, pasiuntė per lietų savo sūnų pernešti Šarlį į jų namus. Dar du broliai hutai rizikuodami gyvybe pristatė vaistų ir tvarsčių. Žudikai grįžo ieškodami Šarlio Rutaganiros. Gaujos vadas, sužinojęs, kad jis slepiamas huto namuose, pareiškė: „Rytoj rytą mes tą reikalą užbaigsim.“

Mūsų broliai hutai gerai žinojo, kad padėdami tutsiams rizikuoja savo galva. Šarlis Rutaganira prisimena: „Jeigu jie nusprendė kažkurį nužudyti, o tu jį užstojai, žinok, kad nužudys ir jį, ir tave.“

Samuelis Rvamakuba galėjo be vargo pabėgti, nes buvo hutas ir būtų ramiai praėjęs pro visus postus, kuriuos ištisą parą saugojo ginkluoti sukilėliai. Bet jis liko drauge su sumuštu bendratikiu tutsiu ir pasakė jam: „Nepaliksiu tavęs. Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš.“

Kitą rytą opozicijoje esančios kareivių pajėgos įsiveržė į miestą ir tiems žudikams teko bėgti.

Pasveikęs Šarlis Rutaganira grįžo į bendruomenę, kurioje daugelis buvo sugniuždyti sielvarto. Broliai ir sesės apverkė beprasmiškai nužudytus draugus ir artimuosius. Daug kas kamavosi dėl patirtų kankinimų ir seksualinės prievartos. Šarlis pasakoja: „Ypač sunku buvo pirmais mėnesiais po genocido.“ Bet broliai ir sesės – tiek tutsiai, tiek hutai – su meile ir atjauta palaikė vieni kitus. „Nė vienas neleido, kad į bendruomenę prasiskverbtų veidmainystė, susiskaldymai ar nesutarimai“, – sako Šarlis Rutaganira.

Nepaisydami širdgėlos ir skausmo, Jehovos liudytojai Ruandoje vėl ėmė rengti sueigas ir skelbti po namus. Žmonėms labai reikėjo vilties ir paguodos. Vieni gedėjo žuvusių artimųjų, kitus kankino sąžinė dėl baisių nusikaltimų, kuriuos padarė. Daugelis ruandiečių jautėsi išduoti savo kaimynų, politikų ir ypač bažnyčios vadovų. (Žiūrėkite rėmelį „ Ruandos bažnyčių vaidmuo per genocidą“.)

Tačiau Jehovos liudytojai Ruandoje išsiskyrė kaip taikūs žmonės. Vieną katalikų mokytoją tutsę su jos šešiais vaikais paslėpė liudytojų šeima, kurios ji beveik nepažinojo. Moteris sako: „Aš be galo dėkinga Jehovos liudytojams. [...] Daug kas matė, kad jie neprisidėjo prie genocido.“

Po visų genocido baisumų daugelis ruandiečių ėmė lankyti mūsų sueigas. Kiekvienas skelbėjas vedė vidutiniškai po trejas Biblijos studijas. 1996 tarnybiniais metais liudytojų skaičius Ruandoje padaugėjo daugiau kaip 60 procentų. Prisikentėjusiems žmonėms žinia apie Dievo Karalystę buvo tarsi gydantis balzamas.

Per 25-ąsias genocido metines daug kas, o ypač savo akimis mačiusieji jo baisumus, vėl prisimena tuos įvykius. Brolis Rutaganira ir kiti yra įsitikinę, kad krikščioniška meilė daug stipresnė už rasinę neapykantą. „Jėzus Kristus mokė savo sekėjus mylėti kitus labiau nei save, – sako brolis Šarlis. – Likau gyvas tik todėl, kad Jehovos tautoje vyrauja tokia meilė“ (Jono 15:13).