2019 metų rugpjūčio 30-ąją, penktadienį, brolis Valerijus Moskalenka teisme tarė paskutinį žodį. Čia pateikiamas sutrumpintas tekstas (versta iš rusų kalbos).

Jūsų Prakilnybe ir gerbiami dalyviai, man penkiasdešimt dveji. Iš jų paskutinius metus praleidau kalėjime, tiksliau sakant, dabar jau daugiau nei metus.

Per šį teismo posėdį tardamas paskutinį žodį, noriu trumpai papasakoti apie save, savo požiūrį į man pateiktus kaltinimus ir į gyvenimą. Labai tikiuosi, kad jūs, Jūsų Prakilnybe, suprasite, kodėl aš neatsižadu tikėti Dievą ir kodėl jį tikėti nėra nusikaltimas.

Jehovos liudytojas buvau ne visada. Mano tėvai buvo geri žmonės ir mane tinkamai auklėjo, tačiau dar vaikystėje man rūpėjo, kodėl aplink tiek daug neteisybės. Mąstydavau: „Taip neturi būti – blogi žmonės ir apgavikai klesti, o sąžiningi ir geri kenčia.“

Būdamas 24 metų, po to, kai keletą mėnesių kruopščiai tyrinėjau Bibliją ir ją studijavau, radau atsakymus į savo klausimus.

Nuo to laiko, priimdamas sprendimus, stengiuosi atsižvelgti į Dievo požiūrį, įstatymus bei principus, kurie išsamiai išdėstyti [Biblijoje] ir kurių savo gyvenime laikėsi praeityje gyvenę Dievo garbintojai.

Gyvenu kartu su savo mama. Ji senyvo amžiaus ir jai reikia mano pagalbos. 2018 metų rugpjūčio 1 dieną, kai mama namuose buvo viena, Federalinės saugumo tarnybos (FST) tyrėjas nurodė specialiųjų pajėgų pareigūnams nupjauti mūsų lauko durų vyrius. Šitaip ketinta patekti į butą ir jį apieškoti.

Mano mama labai išsigando. Kai kaukėti specialiųjų pajėgų vyrai įsilaužė į butą, ją ištiko širdies priepuolis ir teko kviesti greitąją pagalbą. Sužinojęs, kad mano namuose policininkai, po pusvalandžio jau buvau čia. Kai pamačiau, kokia mamos būklė, kraujospūdis pakilo ir man. Nepaisant viso šito, pykčiui nepasidaviau ir stengiausi susitvardyti. Elgiausi maloniai, kaip ir dera krikščioniui. To moko mano Dievas Jehova, ir aš nenoriu jo skaudinti.

Atleiskite, Jūsų Prakilnybe, paprastai apie save tiek daug nekalbu. Nesu prie to pratęs, bet dabar privalau tai padaryti.

Jehovos liudytojas esu jau daugiau kaip 25 metai. Tai didelis mano gyvenimo tarpsnis. Per visą tą laiką niekada nebuvau laikomas ekstremistu. Priešingai, žmonės mane pažinojo kaip gerą kaimyną, sąžiningą darbuotoją, rūpestingą sūnų.

Netikėtai, nuo 2017-ųjų balandžio 20 dienos esu priskirtas prie ekstremistų. Kuo remiantis? Kas pasikeitė? Ar aš tapau blogesnis? Ne. Griebiausi smurto, kam nors sukėliau skausmo ar kančių? Ne. Ar praradau teisę pasinaudoti Rusijos Konstitucijos 28-uoju straipsniu? Irgi ne. Mano pavardės nėra tarp tų, kuriems taikomas Aukščiausiojo Teismo sprendimas. Niekas man neatėmė teisės naudotis Rusijos Federacijos Konstitucija, ypač 28-uoju jos straipsniu. Tad kodėl esu čia, teisiamųjų suole?

Iš mano pokalbių su tardytoju tapo dar akivaizdžiau, jog buvau suimtas ir laikomas kalėjime dėl to, kad tikiu Visagalį Dievą Jehovą ir, tiek melsdamasis, tiek kalbėdamas su kitais, vartoju jo vardą. Bet tai nėra nusikaltimas. Dievas pats pasivadino tuo vardu ir pasirūpino, kad jis būtų užrašytas Biblijoje.

Kartoju dar kartą: aš niekada neisiu prieš Dievo valią, kuri aiškiai išreikšta Biblijoje. Ir nesvarbu, kaip būsiu spaudžiamas ar nuteistas, net jeigu tai būtų mirties bausmė, pareiškiu, kad ir tada neišsižadėsiu visagalio visatos Kūrėjo – Dievo Jehovos.

Jūsų Prakilnybe, Jehovos liudytojai visame pasaulyje žinomi kaip draugiški ir taiką mylintys žmonės. Jų teisė laisvai garbinti Dievą gerbiama daugumoje pasaulio šalių. Labai norėčiau, kad tikinčiųjų teisės būtų gerbiamos ir Rusijoje, šiuo atveju ir mano teisė laisvai garbinti Dievą.

Nesu padaręs nieko, dėl ko esu kaltinamas, todėl prašau teismą mane išteisinti.

Ačiū!