2021 m. vasario 2 d. a Žydų autonominės srities Birobidžano rajono teismas turėtų paskelbti nuosprendį brolio Arturo Lochvickio byloje. Jam gresia ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Arturas Lochvickis

• Gimė: 1986 m. Belgorodskojėje (Žydų autonominė sritis)

• Biografija: kai Arturui buvo septyneri, mirė jo tėtis. Turi elektriko specialybę, specializuojasi priešgaisrinių sistemų srityje. Už profesionalumą darbe ne kartą sulaukė gero įvertinimo.

  Dar vaikystėje mama įskiepijo Arturui meilę Jehovai. 1998 m., būdamas 11-os, jis pasikrikštijo. 2018 m. vedė Aną. Abu mėgsta keliauti, laiką leisti gamtoje.

2018 m. gegužę, praėjus trims mėnesiams po Arturo ir Anos vestuvių, pareigūnai jų namuose atliko kratą. Tai buvo dalis slaptos operacijos kodiniu pavadinimu „Teismo diena“. Per šį reidą 150 pareigūnų apieškojo 22-ejus Jehovos liudytojų namus. Krata buvo atlikta ir Arturo mamos Irinos namuose. 2019 m. liepos 31 d. Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai iš Birobidžano Arturui iškėlė baudžiamąją bylą už „ekstremistinę veiklą“. Anai ir Irinai taip pat pateikti kaltinimai, joms iškeltos atskiros bylos.

Visa ši situacija sukėlė šeimai nemažai finansinių sunkumų. Valdžia užblokavo Arturo banko sąskaitą. Be to, brolio darbdavys pagrasino, kad atleis jį iš darbo.

Teisminiai procesai labai sutrikdė įprastą šeimos gyvenimą. „Mūsų kasdienybė visiškai pasikeitė, – pasakoja Arturas. – Sunku planuoti savaitės, kartais net dienos darbus, nes policija gali bet kada mus iškviesti. Nuolat tenka koreguoti dienotvarkę.“

Arturas ir Ana labai dėkingi bendratikiams už paramą. Arturas sako: „Su brolių pagalba tiek emociškai, tiek dvasiškai laikomės gerai. [...] Žodžiais sunku apsakyti, kokie laimingi esame, kad priklausome Jehovos tautai ir kad per teismo posėdžius galime ginti Jehovos vardą. Akivaizdu, kad savo tarnų jis tikrai nepalieka.“

Stiprybės ir drąsos Lochvickių šeima taip pat įgauna skaitydama Bibliją ir ja pagrįstus leidinius. Tačiau tai ne visada buvo įmanoma. „Po kratos likome visai be dvasinio maisto“, – sako Arturas. Suprantama, broliui tai sukėlė nemažai streso, jis nerimavo, kaip dabar pasirūpins savo šeimos dvasingumu. Tačiau netrukus Arturas prisiminė svarbią tiesą: „Jie negali atimti iš mūsų maldos. Tai supratę, iškart pasimeldėme. Būtent malda padėjo mums likti tvirtiems.“

Į jų maldas Jehova greitai atsakė – netrukus šeima gavo taip reikalingo dvasinio maisto. Arturas sako: „Stengiamės laikytis gerų dvasinės veiklos įpročių: rengiame šeimos vakarą, ruošiamės sueigoms, drauge skaitome Bibliją. Tai ne tik suartina mūsų šeimą, bet ir padeda pamatyti Jehovos ranką mūsų gyvenime, padeda neprarasti džiaugsmo.“

Sutuoktinius labai stiprina ir krikščioniška viltis. Arturas sako: „Pradėjome daugiau mąstyti apie ateitį, stengiamės įsivaizduoti, ką veiksime naujajame pasaulyje. [...] Norime prisidėti prie žemės valymo darbų ir prie būsimų statybų. Tokie apmąstymai įkvepia mums jėgų.“

Laukdami šviesios ateities Arturas ir Ana kliaujasi savo Dievu. Jie dažnai prisimena žodžius iš Hebrajams 13:6: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu. Ką gali padaryti man žmogus?“ Arturas sako: „Žinome, kad jie gali suvaržyti mūsų laisvę, gali atskirti mus nuo bendruomenės ir netgi vieną nuo kito, bet jie niekada negalės atimti to, kas mums brangiausia, – draugystės su Jehova, maldos ir vilties.“