Apeliacinio teismo posėdyje 2019 metų gegužės 16 dieną, ketvirtadienį, Dennisui Christensenui buvo suteikta galimybė maždaug valandą ginti savo bylą. Toliau pateikiamas jo kalbos tekstas.

„Prieš daug metų vienas nedoras žmogus pasakė: „Kuo dažniau melas kartojamas, tuo labiau jis darosi panašus į tiesą“ – kitaip tariant, tūkstantį kartų pakartotas melas tampa tiesa. Melas, kurį kai kas mėgino pateikti kaip tiesą, daugybei nekaltų žmonių sukėlė skausmą ir sielvartą.

Tai buvo praeityje; šiandien priimta manyti, kad išsilavinę žmonės, gyvenantys XXI amžiuje, pasimokė iš istorijos.

Deja, taip nėra. Šiame teismo procese seni metodai vėl naudojami prieš mane ir prieš kitus Jehovos liudytojus Rusijoje. Dėl tokio melo ir vėl nekaltai kenčia daugybė žmonių.

Mano atveju skleidžiamas melas, neva aš slapta tęsiau Oriolo Jehovos liudytojų vietos religinės organizacijos (VRO) veiklą, kuri paskelbta ekstremistine ir teismo uždrausta.

Šis kaltinimas teisme kartojamas nuolat, tam neturint jokių įrodymų. Atrodo, kad melą stengiamasi paversti tiesa.

O tiesa yra tokia, kad aš niekada nebuvau Oriolo Jehovos liudytojų VRO narys.

Taip, aš esu tikintis žmogus – Jehovos liudytojas. Mes su draugais lankėmės sueigose, kurias vedė religinė grupė, nepriklausanti Oriolo Jehovos liudytojų VRO, ir mano veiksmai, pagal Rusijos Federacijos konstitucijos 28 straipsnį, buvo visiškai teisėti.

Aš nedalyvavau uždraustos Oriolo Jehovos liudytojų VRO veikloje ir jokių Rusijos įstatymų nepažeidžiau. Niekada nesu įsitraukęs į ekstremistinius veiksmus.

Daug kas manęs klausia: „Kodėl taip stengiamasi įrodyti, kad taikūs žmonės, Jehovos liudytojai, yra ekstremistai, ir kuo pasireiškia tas jų ekstremizmas?“ Atsakau jiems: „Aš nežinau.“

Jehovos liudytojai myli savo artimą kaip save pačius. Jie stengiasi būti naudingi visuomenei. Tai sąžiningi žmonės, paklūstantys valdžios įstatymams ir mokantys mokesčius. Kodėl juos vadina ekstremistais? To nežinau, ir per šiuos teismo posėdžius į tą klausimą atsakymo dar negavau.

Esu kaltinamas, kad ir toliau dalyvavau mažos religinės grupės – juridinio asmens, kurį sudaro maždaug dešimt žmonių ir kurį teismas paskelbė ekstremistiniu, – veikloje. Kada ir kaip aš prisidėjau prie šio juridinio asmens veiklos? Kuo pasireiškia mano ekstremizmas?

Per visą teismo procesą atsakymo į šiuos klausimus neišgirdau. Ir žinote kodėl? Todėl kad jie nuolatos kartodami melą bando paversti jį tiesa.

Čia Rusijoje kai kas atkakliai stengiasi taikius Jehovos liudytojus pavaizduoti ekstremistais, bet tai neteisinga ir su tiesa neturi nieko bendra. Jehovos liudytojai nėra ekstremistai. Ir žinote kodėl?

Pirma, Jehovos liudytojai neima į rankas ginklo ir neprisideda prie smurtinių konfliktų. Per Antrąjį pasaulinį karą daug kas iš jų prarado gyvybę, nes atsisakė stoti į vermachtą, tai yra Vokietijos armiją. Jie nėjo į Rytų frontą ir nežudė sovietų kareivių.

Sovietų Sąjunga Jehovos liudytojus aršiai persekiojo, laikė antikomunistais ir visuomenės priešais. Bet liudytojai nejautė neapykantos persekiotojams.

Šiandien Jehovos liudytojai yra vieninga pasaulinė brolija, kurią sudaro įvairių tautų ir rasių žmonės. Jie gyvena taikoje vienas su kitu, ir tai įrodymas, jog, nepaisant skirtumų, įmanoma įveikti žmoniją skaldančias problemas.

Antra, niekur kitur, išskyrus Rusiją, Jehovos liudytojai nėra kaltinami ekstremizmu. Jie elgiasi taikiai ir jų veikla nevaržoma daugiau nei 200 pasaulio šalių. Jie žinomi kaip taikūs žmonės, neturintys nieko bendra su ekstremizmu.

Jehovos liudytojus vienija mokymas, pagrįstas Biblija, kurioje raginama rodyti gražias savybes, tokias kaip meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, maloningumas, gerumas, tikėjimas, romumas ir susivaldymas.

Biblijoje šios savybės vadinamos „dvasios vaisiumi“ ir jas rodant problemų visuomenėje nekyla. Su ekstremizmu jos niekaip nesusijusios. Priešingai, yra naudingos visiems žmonėms.

Trečia, Rusijos kovos su ekstremizmu įstatymo pritaikymą Jehovos liudytojams pasmerkė šios šalies žmogaus teisių ekspertai. Daugelis jų aiškiai pasakė, kad tokiais veiksmais Rusija teršia savo kaip demokratinės teisinės valstybės reputaciją. Tie gerbiami ekspertai nebūtų pasmerkę šio įstatymo taikymo Jehovos liudytojams, jeigu tarp jų būtų aptikę kokių ekstremizmo požymių.

Ketvirta, kovos su ekstremizmu įstatymo taikymą Jehovos liudytojams Rusijoje pasmerkė ir tarptautinė visuomenė. Europos Tarybos parlamentinė asamblėja ragina Rusijos valdžią liautis šiuo įstatymu pulti Jehovos liudytojus. JT Žmogaus teisių komitetas ne sykį išreiškė susirūpinimą, kad Rusijoje kovos su ekstremizmu įstatymas taikomas Jehovos liudytojams, dėl to taikūs ir niekuo nekalti žmonės yra persekiojami.

Jėzus Kristus savo sekėjus įspėjo: „Jeigu persekiojo mane, persekios ir jus“ (Jono 15:20). * Galiausiai jis pats buvo apkaltintas ekstremizmu ir nužudytas, o tai buvo didelė neteisybė.

Bet mes gyvename ne pirmame amžiuje ir ne viduramžiais. Dabar XXI amžius, egzistuoja žmogaus teisės ir religijos laisvė – teisės, kurios turėtų galioti visiems žmonėms vienodai.

Nejaugi įmanoma uždrausti asmeniui tikėti Dievą ir įkalinti jį už tikėjimą? Manau, tai neteisinga. Taip elgiamasi tik totalitarinėse, o ne teisinėse demokratinėse valstybėse, kokia, tikiuosi, Rusija yra ar bent stengiasi būti.

Per mano teismą kai kas sakė, kad Rusijoje ekstremistu laikomas tas, kuris tiki, kad jo tikėjimas yra teisingas, ir atvirai tai pasako kitiems. Tai nelogiška, nes juk visi tikintys žmonės mano, kad būtent jų religija teisinga. Jeigu jie tuo netiki, kodėl tada tą religiją išpažįsta?

Jei to argumento pakanka paskelbti žmogų ekstremistu, tuomet tokiu galima pavadinti ir Jėzų Kristų. Poncijui Pilotui jis pasakė: „Esu gimęs ir atėjęs į pasaulį tam, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuriam tiesa svarbi, klauso mano balso“ (Jono 18:37).

Jo žodžiai patvirtina, kad tiesa yra. Jėzus skelbė tiesą ir mokė jos savo sekėjus. Jis turėjo omenyje ne šiaip tiesą, o tiesą apie Dievo tikslus. Iš esmės Dievas buvo numatęs, kad Jėzus, „Dovydo sūnus“, arba jo palikuonis, tarnaus Vyriausiuoju Kunigu ir Dievo Karalystės Karaliumi.

Jėzus paaiškino atėjęs į žemę liudyti tiesos apie tą Karalystę. Ar šiandien žmonės laiko Jėzų ekstremistu vien dėl to, kad jis skleidė tiesą?

Jehovos liudytojai seka jo pavyzdžiu ir skelbia tiesą iš Biblijos, kad tik Dievo Karalystė išspręs žmonijos problemas. Jie dalijasi su kitais tuo, kas užrašyta Dievo Žodyje, Biblijoje.

Sykį Jėzus pasakė maldoje Dievui: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa“ (Jono 17:17). Taigi žmonėms būtina sužinoti tiesą iš Biblijos, nes tai naudinga ir neturi nieko bendra su ekstremizmu.

Jehovos liudytojai nėra vieninteliai, branginantys Bibliją. Rusijos mokslininkas Michailas Lomonosovas pasakė: „Kūrėjas davė žmonijai dvi knygas. Vienoje jis atskleidė savo didybę, kitoje – savo valią. Pirmoji knyga – tai matomas pasaulis, kurį jis sukūrė [...]. Antroji knyga – Šventasis Raštas.“

Be abejonės, Lomonosovas atidžiai tyrinėjo Šventąjį Raštą ir buvo teisus. Apie Dievą galime daug sužinoti stebėdami jo kūriniją. O dar daugiau sužinome apie jį skaitydami, studijuodami ir tyrinėdami jo Žodį – Bibliją.

Pačioje Biblijoje sakoma: „Visi Raštai yra Dievo įkvėpti ir naudingi mokyti, [...] ugdyti teisumą, kad Dievo tarnas būtų visiškai tinkamas ir puikiai parengtas kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17). Kiekvienam geram darbui!

Per sueigas, kuriose aš dalyvavau ir kurias rengė religinė grupė, nesusijusi su Oriolo Jehovos liudytojų VRO juridiniu asmeniu, mes kalbėdavomės, kaip galėtume daryti gera žmonėms.

Dviejuose teisme parodytuose vaizdo įrašuose, kuriuose nufilmuotos mūsų sueigos 2017 metų vasario 19 ir 26 dienomis, aiškiai matyti, kad ten nekalbama ir nedaroma nieko, kas būtų susiję su ekstremizmu. Mes aptarinėjome Biblijos mokymus, kurie yra labai naudingi visiems. Programa vyko taikiai ir džiugiai, kaip įprasta Jehovos liudytojų sueigose.

Mintys iš Biblijos, kurias aptarinėjome, žalos niekam nedaro. Priešingai, daugeliui žmonių jos yra pagalba bei paguoda. Tie, kas gedi mirusių artimųjų, guodžiasi Biblijos pažadu: „Bus sunaikinta ir mirtis – paskutinis priešas“ (1 Korintiečiams 15:26).

Mirtis yra priešas kiekvienam žmogui, bet ne toks jau baisus priešas Dievui. Izaijo 25:8 Dievas pažada: „Jis amžiams mirtį sunaikins, visavaldis Jehova ašaras visiems nušluostys.“

Įsivaizduokite, koks tai bus metas! Nebebus nei laidotuvių, nei kapinių. Kai Dievas ištesės savo pažadą prikelti mirusiuosius, žmonių akyse spindės ne skausmo, o džiaugsmo ašaros. Sielvartas, kurį sukelia mirtis, dings amžiams.

Tai mane labai paguodžia, nes esu netekęs daugelio man brangių žmonių. Kai buvau kalėjime, mirė man labai artimas žmogus – močiutė Helga Margretė Christensen.

Ji pirmoji iš mano šeimos ėmė studijuoti Bibliją ir tapo Jehovos liudytoja. Pirmiausia Biblijos tiesų ji mokė mano tėtį, o paskui ir mane. Tie, kas močiutę pažinojo, – kaimynai, bendradarbiai, šeima – visi ją mylėjo ir gerbė.

Ji irgi mylėjo ir gerbė kiekvieną, nepaisydama jo tikėjimo, tautybės ar odos spalvos. Ji stengėsi padėti visiems, darė gera kaimynams ir kitiems. Deja, kai kas gal ją pavadintų ekstremiste. Bet dauguma mąstančių žmonių tokiai nuomonei nepritartų.

Laukiu dienos, kai Dievas ją prikels ir mes vėl susitiksime. Gaila, kad negalėjau būti jos laidotuvėse. Negalėjau paguosti savo artimųjų tuo sunkiu metu, nes dėl absurdiškų kaltinimų ekstremizmu buvau įkalintas.

Biblijoje užrašyta prikėlimo viltis teikia man paguodos, patikina, kad nepraradau savo močiutės amžiams ir kad vieną dieną mes vėl susitiksim išvalytoje žemėje, kai joje viešpataus Dievo Karalystė. Ta viltis padeda man ištverti, ir, esu įsitikinęs, gali padėti ir kitiems.

Dar per sueigas kalbėjome apie Biblijoje aprašytą būsimą žemės rojų, kuriame visi turės užtektinai maisto, taikiai sugyvens tarpusavyje ir niekas nebesirgs, kaip užrašyta Izaijo 33:24: „Joks gyventojas nebesiskųs: „Sergu.“ Žmonėms, kurie gyvens krašte, kaltė bus atleista.“

Ar kalbėdami apie tuos pažadus su kitais mes kenkiame visuomenei? Ne, tie pažadai teikia žmonėms viltį ir džiaugsmą. Juk pats Jėzus pasakė: „Laimingi tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Luko 11:28).

Tikėti tuo ar netikėti – kiekvieno pasirinkimas. Dievas neverčia nė vieno jam tarnauti. Jeremijo 29:11 jis sako: „Juk aš žinau, ką esu sumanęs dėl jūsų, – tai Jehovos žodis. Noriu jums gerovės, o ne pražūties. Trokštu suteikti jums ateitį, kokios viliatės.“

Dievas siūlo visiems geriausią gyvenimo kelią – puoselėti artimą ryšį su juo. Jehovos liudytojai kviečia žmones laikytis šio kelio, kuris veda į amžiną gyvenimą. Tai neturi nieko bendra su ekstremizmu. Ką tokio ekstremistiško aš padariau ir kodėl kaltintojai nori uždaryti mane šešeriems metams į kalėjimą?

Aš nesielgiau kaip nusikaltėlis ar ekstremistas. Mano kaimynai, vietinis policininkas, taip pat kalėjimo pareigūnai atsiliepia apie mane gerai. Todėl dar sykį noriu paklausti: ką tokio ekstremistiško aš padariau ir kodėl kaltintojai nori uždaryti mane šešeriems metams į kalėjimą?

Aš to nesuprantu ir per dvejus pastaruosius metus neįstengiau suprasti. Gal Apeliacinis teismas padės atsakyti į tuos klausimus, nes mano bylą nagrinėjęs teismas į juos neatsakė.

Kaip jau kalbėjau, mes gyvename XXI amžiuje, ne viduramžiais. Žmonija daug pasiekė. Bet labai gaila, kad žmonės Rusijoje persekiojami už savo tikėjimą ir dėl to net yra kankinami.

2019 metų vasario 15 dieną Surgute septyni Jehovos liudytojai buvo pristatyti į Tardymo komiteto pastatą apklausai. Kad išgautų norimus atsakymus, pareigūnai juos kankino. Liudytojams nebuvo leista pasinaudoti Rusijos Federacijos Konstitucijos 51 straipsniu, pagal kurį asmuo turi teisę atsisakyti liudyti prieš save ir savo artimuosius, nors šis Konstitucijos straipsnis taikomas visiems Rusijos piliečiams.

Jie buvo parklupdyti su iškeltomis į viršų rankomis, juos mušė per galvą ir kitas kūno vietas, iš jų tyčiojosi tautiniu bei religiniu pagrindu; kiekvienam ant galvos uždėjo maišą, užklijavo lipnia juosta, kad negautų oro, surišo rankas už nugaros, taip pat kojas. Ant jų šaukė ir vertė duoti parodymus. Kai kurie kelis kartus prarado sąmonę ir jau manė, kad uždus. Tada juos apliejo vandeniu ir kankino elektrošoku.

Visa tai patvirtino ekspertai, bet nė vienam Tardymo komiteto pareigūnui neiškelta baudžiamoji byla. Atsakingi asmenys tuos faktus ignoruoja arba tvirtina, kad liudytojai žalojosi patys. Bet tai absurdiškas, bjaurus melas!

Tie dalykai užtraukia gėdą Rusijai, ir aš viliuosi, kad kaltininkai bus teisiami ir gaus pelnytą bausmę. Kaip jie gali taip elgtis su žmonėmis? Naudoti tuos pačius baisius metodus kaip Hitleris ir Stalinas? Tikiuosi, kad taip nėra, ir nuoširdžiai trokštu, kad ta klaida būtų kuo greičiau ištaisyta.

Teismo sprendime sakoma: „Jeigu asmuo tęsia veiklą religinės organizacijos, kuri teismo uždrausta dėl ekstremistinės veiklos, jis daro nusikaltimą, už kurį baudžiama įstatymu.“ Tai suprantama. Bet ką tai turi bendra su manimi?

Nieko! Aš niekada nepriklausiau Oriolo Jehovos liudytojų vietos religinei organizacijai. Ir niekaip netęsiau jos veiklos.

Visi mano veiksmai susiję su tuo, kad esu krikščionis ir priklausau religinei grupei, kuri nėra juridinis asmuo – Oriolo Jehovos liudytojų VRO. Visa, ką dariau, buvo teisėta ir nepažeidė Rusijos Federacijos konstitucijos 28 straipsnio.

Niekada nemaniau, kad savo veiksmais tęsiu nelegalią Oriolo Jehovos liudytojų VRO veiklą. Per vieną pokalbį telefonu, kurį girdėjome teisme, pasakiau savo draugui: „Mes esame religinė grupė. Neturime nieko bendra su VRO ar Administraciniu centru.“

Teismas tai ignoravo ir pasinaudojo melagingais parodymais slapto liudytojo A. P. Jermolovo, kuris yra Federalinės saugumo tarnybos (FST) agentas. Apeliacinis teismas gali įsitikinti, kad A. P. Jermolovas iš tikrųjų yra Olegas Genadijevičius Kurdiumovas.

Iš pradžių Olegas Kurdiumovas tvirtino tardytojui nieko nežinojęs. Jis taip pat atsisakė liudyti prieš save pasinaudodamas Rusijos konstitucijos 51 straipsniu. Kitą dieną jis kalbėjo kitaip, prisistatydamas slapyvardžiu A. P. Jermolovas. Vėliau jis davė daugiau parodymų prisidengęs šiuo slapyvardžiu.

Kai teisme buvo rodomi du vaizdo įrašai, kuriuose nufilmuotos mūsų sueigos 2017 metų vasario 19 ir 26 dienomis ir kurios nesusijusios su Oriolo Jehovos liudytojų VRO, buvo aišku, kad šias sueigas slapta filmavo būtent Olegas Kurdiumovas. Akivaizdžiai matėsi, kad kamera buvo pritvirtinta prie jo kūno – jam judant ji judėjo, o kai kas nors prie jo prieidavo, girdėjosi, kaip jis prisistatydavo: „Sveiki, aš esu Olegas.“

Tai reiškia, kad pirmiausia jis veikė kaip FST slaptasis agentas ir nufilmavo mūsų sueigas. Paskui, prisistatęs savo tikruoju vardu, tvirtina nieko nežinąs. Kitą dieną jis meluoja prisidengęs pseudonimu ir tą melą kartoja teisme veikdamas kaip slaptas liudytojas. Ar tai sąžininga?

FST agentams įstatymas draudžia slapta liudyti teisme. Bet prokuratūra ir pirmosios instancijos teismo teisėjas į tai užmerkė akis ir leido jam duoti neteisingus parodymus. Dabar tie parodymai naudojami prieš mane. Nesuvokiama, kaip teismas galėjo tai leisti.

Man galvoj netelpa, kaip prokuratūra leidžia tokius dalykus. Ji turi užtikrinti, kad Rusijos įstatymų būtų laikomasi, ir neleisti jų pažeidinėti. Bet akivaizdu, kad ji tai tiesiog ignoravo.

Aš prašau apeliacinį teismą suprasti mane teisingai. Asmeniškai prieš tuos žmones nesu nusiteikęs. Manau, jie yra geri ir malonūs, ir kada nors su jais mielai drauge išgerčiau kavos, draugiškai pasijuoktume prisimindami visa tai. Bet aš esu nepatenkintas jų labai prastos kokybės darbu, tiesiog baisu, švelniai tariant.

Suprantu, kad pirmosios instancijos teismui buvo patogu naudotis tokiu slaptu liudytoju, kuris yra FST agentas, nes jis neturi sąžinės, sąmoningai iškraipo tiesą ir gali pasakyti bet ką, kad tik būčiau nuteistas.

Tokiu liudytoju negalima tikėti, jis negali būti patikimas informacijos šaltinis. Neteisinga tokių melagingų liudytojų pagalba sodinti į kalėjimą nekaltus žmones.

Prieš dvejus metus per vieną posėdį dėl mano ikiteisminio kalinimo teismui sakiau: prašau grąžinti man mano gyvenimą. Iki šiol to paties prašau.

Kalbant apie mano ikiteisminį įkalinimą, man peršasi mintis, kad mane norima atskirti nuo visuomenės ir nuteisti. Norima, kad žmonės per daug nesidomėtų, kas vyksta šiame teisme.

Tiesą sakant, aš manau, kad nuolatinis mano kardomasis kalinimas yra neteisėtas ir nehumaniškas. Jo tikslas – atimti iš manęs galimybę kokybiškai gintis arba trukdyti man viešai žiniasklaidoje išsakyti savo nuomonę apie tai, kaip vyksta teismo procesas. Bet tas laikas dar būtinai ateis!

Taip, aš prašau jūsų grąžinti man mano gyvenimą, kad galėčiau taikiai ir ramiai gyventi šiame gražiame mieste su savo žmona Irina. Beveik dvejus metus nebeturiu asmeninio gyvenimo. Gyvenu taip, kaip nusprendžia už mane kiti.

FST mane apšmeižė ir sugadino mano gerą vardą. Jie suklastojo dokumentus ir ekspertų tyrimus, pasinaudojo slaptais ir melagingais liudytojais, kurie teisme kalbėjo apie mane melą.

Jie nori mane, taikų Dievą tikintį žmogų, paskelbti ekstremistu, pavojingu kitiems žmonėms ir Rusijos nacionaliniam saugumui. Tokie kaltinimai tiesiog absurdiški.

Gaila, kad pirmosios instancijos teismas palaikė tuos kaltinimus ir ignoravo faktus. Gerbiamas teisėjau, ištaisykite šį nesusipratimą ir atstatykite tiesą. Prašau: grąžinkite man mano gyvenimą!

Kaip jau sakiau prieš tris mėnesius pirmosios instancijos teisme, vienintelis teismo sprendimas, su kuriuo sutiksiu, yra išteisinimas, paleidimas, atsiprašymas ir kompensacija. Su kitkuo nesutiksiu. Mano nuomonė nepasikeitė.

Bet koks kitas sprendimas bus neteisingas, dėl to kreipsiuosi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Ir tikrai laimėsiu šią bylą.

Po to Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasaulio visuomenė ir daug aukštų Rusijos pareigūnų, įskaitant Rusijos prezidentą Vladimirą Vladimirovičių Putiną, bus nustebę ir klausinės: kodėl Oriolo teismas nematė to, kas taip aišku, – kad ši byla prieš mane buvo pagrįsta melu, nuolat kartojamu, bandant tai paversti tiesa.

Ar tikrai reikia nueiti taip toli, kad būtų pasiektas teisingumas? Jeigu apeliacinis teismas nuspręs, jog tai būtina, visiems čia esantiems ir visiems stebintiems, kaip rutuliojasi ši byla, su džiaugsmu pranešu: aš tam pasiruošęs!

Aš nepasiduosiu, nes žinau, kad nesu kaltas dėl to, kuo jie mane kaltina, ir kad tiesa mano pusėje. Nebijau būti išsiųstas į pataisos darbų koloniją, nors toks sprendimas būtų visiškai neteisingas.

Nebijau ir nesijaudinu. Jaučiu vidinę ramybę. Mano Dievas Jehova niekada manęs nepaliks, jau dabar regiu, kaip pildosi šie nuostabūs žodžiai:

Esu šalia Jehovos,

Prie savo Tėvo, su juo saugu.

Žinau, kad nepamirš jis

Mano meilės, gerų darbų.

Globėjas jis didysis –

Jo švelnią ranką visad jaučiu.

Mano Dievas, mano Draugas,

Jehova, tu.

Aš baigiau. Dėkoju visiems, kad išklausėte mane.“