2019 metų gegužės 23 dieną, ketvirtadienį, apeliacinio teismo posėdyje Dennisui Christensenui buvo suteikta galimybė paskutinį kartą kreiptis į teismą. Toliau pateikiamas jo kalbos tekstas.

„Norėčiau padėkoti visiems, kas mane palaikėte praėjusius dvejus metus, kol buvau teisiamas.

Pirmiausia norėčiau pasakyti „ačiū“ savo žmonai Irinai, kuri nuo pat mano suėmimo visapusiškai mane palaikė ir rėmė. Ji manimi labai rūpinosi, atnešdavo drabužių, maisto, vaistų ir visko, ko man reikėjo tardymo izoliatoriuje. Aplankydama ar atsiųsdama laišką, kurių gaudavau kiekvieną dieną, ji palaikė mane emociškai ir dvasiškai.

Mano miela žmona, savo tvirtu tikėjimu, didele kantrybe, ramybe ir meile man bei tiesai, taip pat teigiama nuostata, parodei puikų pavyzdį. Noriu pasakyti, kad labai tave myliu ir didžiuojuosi tavimi!

Taip pat noriu padėkoti savo šeimai Danijoje, ypač savo pagyvenusiam tėvui ir seseriai. Labai jūsų ilgiuosi. Myliu jus ir esu be galo dėkingas už tai, ką dėl manęs padarėte. Įkalinimo metu palaikėte mane savo laiškais, dažnai paskambinote. Žinau, kad visad mane palaikysite ir niekad neprarasite vilties, jog vieną dieną vėl visi būsime drauge kaip viena šeima.

Taip pat norėčiau padėkoti savo draugams iš viso pasaulio. Jūs palaikėte mane savo laiškais, padrąsinančiais žodžiais, gražiais piešiniais bei dovanėlėmis. Tai padėjo man suvokti, kad nesu vienas, kad priklausau didelei tarptautinei šeimai.

Brangūs draugai, žinokite, jog kiekvienas laiškas, ilgas ar trumpas, padrąsino ir pastiprino mane. Nenusiminkite, kad nepajėgiu atsakyti į visus jūsų laiškus. Pažadu ateityje susirasti jus, padėkoti ir šiltai apkabinti.

Dar norėčiau padėkoti Danijos ambasadai Maskvoje bei visam ten dirbančiam personalui. Jūs dalyvavote daugelyje teismo posėdžių ir daug kartų lankėte mane įkalinimo vietoje. Jūsų naudingi patarimai ir padrąsinimas man daug reiškė. Labai vertinu jūsų paramą ir pagalbą.

Be to, norėčiau padėkoti šiam apeliaciniam teismui, kad galiu šiandien čia dalyvauti. Kitų apeliacinio teismo posėdžių man teko klausytis įkalinimo įstaigoje prisijungus konferenciniu būdu; dėl to kai kada buvo nelengva išgirsti, kas sakoma. Dalį informacijos išgirsdavau, o dalį tekdavo tiesiog atspėti. Taigi buvo nelengva gintis. Be to, kai įkalinimo įstaigoje posėdžio klausaisi konferenciniu būdu, sėdi už grotų ir jautiesi lyg žvėris, uždarytas zoologijos sode. Mano nuomone, dvidešimt pirmame amžiuje toks elgesys su žmogumi yra netinkamas ir nehumaniškas.

Šiuo metu esu įkalintas jau beveik dvejus metus; ši teismo byla nagrinėjama jau 15 mėnesių. Kad galėčiau visa tai ištverti, nepasiduočiau ir nenusiminčiau, būtina turėti vidinės tvirtybės. Biblijoje, Laiške filipiečiams 4:13, sakoma: „Aš visa pajėgiu dėka to, kuris mane stiprina.“ * Izaijo 12:2 rašoma: „Dievas – mano gelbėtojas. Juo aš pasitikiu ir nebijau, nes Jahas, Jehova – mano stiprybė, mano galia, jis – mano gelbėtojas.“

Visą laiką jaučiau šalia esant Dievą Jehovą, jis teikė man jėgų ištverti visa tai, nepasiduoti, nenuliūsti, išlikti džiaugsmingam ir nepaliauti šypsotis. Esu išties dėkingas Dievui ir didžiuojuosi, kad galiu tarnauti jam, kad esu Jehovos liudytojas.

Daugelis manęs klausia, kokią įtaką man padarė ši byla. Aišku, nelengva taip ilgai būti įkalintam, atskirtam nuo žmonos, šeimos narių bei draugų. Pastaruosius dvejus metus buvau labai apribotas. Galima sakyti, tiesiog egzistavau. 23 valandas per parą praleidžiu kalėjimo kameroje; jos dydis 3 ir 6 metrai. Vieną valandą per dieną išeinu pasivaikščioti į kiemelį; jo dydis irgi 3 ir 6 metrai, guodžia tik tai, kad esi lauke. Per tą laiką teko sutikti įvairių žmonių, įdomiai su jais pasikalbėti. Pastebėjau, jog daugelis tų žmonių trokšta, kad bylos tyrimas ir teismas būtų sąžiningi. Jiems atrodo, jog teismas jų negirdi; tas pats jausmas paskutinius dvejus metus kamuoja ir mane. Stengiuosi juos padrąsinti, nes manau, kad tą patį darytų Jėzus Kristus.

Susiradau daug draugų. Vieni dalyvavo kai kuriuose mano teismo posėdžiuose, kiti rašė man laiškus. Kai kuriuos jų pažįstu asmeniškai, kitų dar nepažįstu. Kai kurie iš jų yra mano bendratikiai, kiti ne. Tačiau jie remia mane, nes negali pakęsti neteisybės, to, kas dedasi Rusijoje, juk būtent čia Jehovos liudytojams – taikiems, aplinkinius mylintiems žmonėms – stengiamasi prilipinti nusikaltėlių, ekstremistų etiketę. Tai nelogiška ir kvaila. Daug žmonių stebisi, kad tai vyksta čia, Rusijoje, dvidešimt pirmame amžiuje.

Kai kas klausia manęs, kaip ši byla paveikė mano tikėjimą. Dėl visų tų įvykių mano tikėjimas tik sustiprėjo, asmeniškai patyriau tai, kas rašoma Jokūbo 1:2–4: „Mano broliai, džiaukitės, kad patiriate visokių išbandymų. Žinokite, kad tikėjimo išmėginimai ugdo ištvermę. Leiskite ištvermei atlikti savo darbą iki galo, kad būtumėte visiškai subrendę, visais atžvilgiais be priekaišto – kad nieko nestokotumėte.“

Toli gražu nesu tobulas, tačiau išmokau nepasiduoti ir sunkiu metu išlikti džiaugsmingas. O svarbiausia, tapau netgi artimesnis su Dievu Jehova. Dabar jaučiu stipresnį troškimą pasakoti kitiems apie jį bei jo tikslus, troškimą skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, kuri išspręs žmonijos problemas, jaučiu dar didesnį norą dalytis su kitais gerąja naujiena iš Biblijos, kad visoje žemėje įsivyraus taika, bus rojus, noriu, kad ir kiti artintųsi prie Kūrėjo, ugdytųsi tvirtą tikėjimą juo bei jo pažadais.

Oficialiai ši kalba vadinama „Paskutiniu kaltinamojo žodžiu“. Taigi tai tikriausiai paskutiniai mano žodžiai šiandien. Greičiausiai tai yra paskutinis šio teismo posėdis, kuriuo pasibaigs šis dvejus metus trukęs mano gyvenimo periodas. Tačiau noriu jus patikinti, kad man dar bus progų kalbėti apie šią bylą ir apskritai apie neteisybę, kuri Rusijoje nukreipta prieš taikius ir visiškai nekaltus žmones. Rodos, tik pradėjau kalbėti ir tiek daug dar norisi pasakyti visuomenei. Aš netylėsiu, lyg būčiau dėl ko nors kaltas ar turėčiau ką slėpti. Mano sąžinė švari – nepadariau nieko blogo, nelaužiau jokių Rusijos įstatymų, neturiu ko gėdytis.

Tai, kas vyksta su manimi bei kitais Jehovos liudytojais Rusijoje, – esame melagingai kaltinami ekstremizmu, vykdomos apklausos, suėmimai, tyrimai, konfiskuojamas turtas, grasinama ir net griebiamasi kankinimų – yra gėdinga. Tai, be abejo, tikra gėda. Tiesa visuomet išaiškėja, anksčiau ar vėliau teisingumas nugalės. Biblijoje, Galatams 6:7 rašoma: „Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi! Ką žmogus sėja, tą ir pjaus.“

Žemesnės instancijos teismas skyrė man šešerius metus kalėjimo. Už ką? Už nieką. Nėra jokių įrodymų, kad aš padariau ką blogo. Priešingai, daug dalykų įrodo, kad elgiausi pagal Rusijos Federacijos Konstitucijos 28 straipsniu man suteiktas teises. Aš laikausi Rusijos įstatymų ir esu doras. Esu krikščionis, tikintis žmogus, Jehovos liudytojas, be to, myliu Rusijos žmones. Kodėl esu baudžiamas? Kodėl man skirta šešerių metų kalėjimo bausmė? Už nieką, ir tai neteisinga.

Nuoširdžiai tikiuosi, jog apeliacinis teismas šiandien vadovausis įstatymu, ir teisingumas triumfuos. Tikiuosi, kad būtent šis teismas padarys galą religiniam persekiojimui, kuris vyksta Rusijoje. Išties, labai viliuosi, jog šis apeliacinis teismas parodys visam pasauliui, kad Rusijoje kiekvienas žmogus gali naudotis religijos laisve.

Netolimoje ateityje išsipildys šie žodžiai: „Jis išspręs tautų nesutarimus [...]. Jos perkals savo kalavijus į noragus ir ietis – į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš tautą, nebesimokys kariauti. Kiekvienas sėdės po savo vynmedžiu, po savo figmedžiu, ir nebus kam jų gąsdinti“ (Michėjo 4:3, 4).

Dievas visuomet teisia teisingai, todėl jam valdant daugiau nebus nesutarimų, smurto, karo. Visi gyvens taikiai, nieko nebijos. Kitaip tariant, visi žmonės galės būti išties laimingi.

Jūsų šviesybe, savo sprendimu šiandien galite žengti didelį žingsnį taikos ir teisingumo link; galite labai prisidėti prie to, kad pasaulyje būtų mažiau baimės, skausmo ir neteisybės. Tikiuosi, jūs žengsite tą žingsnį. Iš anksto dėkoju!“