Olegas Danilovas ir Vladimiras Jermolajevas – du iš daugybės Jehovos liudytojų Rusijoje, patiriančių persekiojimus. Kas jiems padeda drąsiai ištverti? Broliai papasakojo apie brangų savo šeimų dvasinį paveldą ir įkvepiančius tikėjimo pavyzdžius.

Olego seneliai Fiodoras ir Jekaterina Rigel Jehovos liudytojais tapo 1958 m. Rusijos valdžia tuo metu liudytojus persekiojo. To neišvengė ir Fiodoras su Jekaterina: jų namuose buvo atlikta krata, konfiskuotas turtas, Fiodorui skirta bauda. Šeima nepabūgo, tvirtai laikėsi tikėjimo ir dvasinės veiklos neapleido.

Fiodoro ir Jekaterinos vaikai, Alfredas ir Ela (Olego mama), irgi žinojo, kas yra persekiojimai – jie patyrė ir patyčių, ir užgauliojimų. Kai Alfredą pašaukė į armiją, jis nė nemirktelėjęs atsisakė ir verčiau trejiems metams sėdo į kalėjimą. Nepaisant visokių išmėginimų, jų tikėjimas liko tvirtas.

Kaip kadaise jo dėdė Alfredas, taip ir Olegas Danilovas už tikėjimą neteko laisvės trejiems metams. 2021 m. kovą jį atskyrė nuo žmonos Natalijos ir dviejų sūnų – Iljos ir Nikitos. Danilovų šeima vieni kitų ilgisi, bet semiasi jėgų iš Jehovos. Jie neabejoja, kad jei Dievas padėjo ištverti Olego seneliams ir dėdei, padės ir jiems.

„Dažnai pamąstau, kad tiek mano giminaičiai, tiek kiti broliai ir sesės Tarybų Sąjungoje viską ištvėrė – ištvėrė su džiaugsmu“, – pasakoja Olegas. „Mano manymu, tai nenuginčijamas įrodymas, kad Jehova jiems davė savo dvasios. Tikiu, kad ir mano šeima sugebės viską išverti ir išlaikyti džiaugsmą.“

Vladimiro močiutė Ana Jermolajeva tiesą pažino 1953 m. Iš visų Serebrovo kaimo gyventojų (Irkutsko sritis) ji pirmoji tapo Jehovos liudytoja. Anos kaimynai jos sprendimu labai piktinosi, o motina išvis nutraukė su ja ryšius ir daugiau nebebendravo.

Kadangi uoliai dalijosi tiesa su aplinkiniais, Ana pakliuvo į valdžios akiratį. Pareigūnai bandė ją įbauginti: grasino atimti jos sūnų Vladimirą ir taip neva apsaugoti vaiką nuo blogos įtakos.

Broliai ir sesės iš Anos bendruomenės žinojo, kokia gera mama ji iš tikro yra. Jie parašė laišką, kuriame viską paaiškino, ir paskyrė brolį, kuris nugabentų tą laišką į Maskvą tuometiniam valstybės vadovui Nikitai Chruščiovui. Visų nuostabai, Chruščiovas įsakė reikalą ištirti. Anos reputacija buvo apginta ir niekas jos sūnaus neatėmė.

Ana turėjo ir dukrą, Nadeždą. Kartą, 1970 m., jai ėmė labai skaudėti pilvą, tad ją nuvežė į ligoninę. Gydytojai nė nenustatę tikslios diagnozės skubėjo mergaitę operuoti ir spaudė atlikti kraujo perpylimą. Tiek Ana, tiek jos dukra tvirtai laikėsi savo požiūrio į kraujo perpylimą ir aiškiai buvo prieš. Vis dėlto gydytojai jų valios nepaisė. Jie perpylė Nadeždai netinkamos grupės kraują ir mergaitė netrukus mirė. Vietos valdžia klaidą bandė nuslėpti ir viename didelio tiražo laikraštyje apšmeižė Aną, pareikšdami, kad ji „paaukojo savo vaiką“.

Iki šios tragedijos Anos vyras Valentinas buvo abejingas žmonos tikėjimui. Jis neprieštaravo, kad ji mokytų Biblijos tiesų vaikus, tik pats nieko nedarė. Bet kai Valentinas pamatė, kaip Anos bendratikiai padėjo jo šeimai tuo sunkiu metu, nusprendė pasigilinti į Bibliją ir tapo Jehovos liudytoju.

Nuo tada Ana jau kartu su Valentinu savo sūnui skiepijo meilę Dievui. Užaugęs Vladimiras vedė dievobaimingą sesę vardu Liubovė ir jiems gimė sūnus, Vladimiras jaunesnysis. Jiedu mažajam Vladimirui nuo kūdikystės irgi ugdė meilę Dievui.

2020 m. vasarį pareigūnai įsiveržė į Vladimiro jaunesniojo ir jo žmonos Valerijos namus. Vladimirą jie suėmė ir įkalino, o paskui skyrė beveik dviejų mėnesių namų areštą. Jis apkaltintas uždraustos religinės bendrijos veiklos organizavimu ir dabar laukia nuosprendžio. Mūsų broliui gresia net 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Dėl gero tėvų ir senelių pavyzdžio Vladimiras nepasiduoda nerimui ir nesusitelkia į tai, kas jo galbūt laukia.

„Kentėti dėl mūsų dangiškojo Tėvo vardo – tikra garbė“, – sako Vladimiras. „Mano tėvai ir seneliai labai daug ištvėrė ir liko ištikimi. Tikiu, kad ištversiu ir aš.“

Puikūs šeimos pavyzdžiai Olegą ir Vladimirą labai įkvepia. Ir jie – ne vieninteliai tokie. Rusijoje daugybė bendratikių semiasi drąsos iš savo brangaus dvasinio paveldo. Kai girdime tokias ištikimų Dievo tarnų istorijas, įgauname ryžto ir norisi sekti jų tikėjimu (Hebrajams 13:7).