2021 m. rugsėjo 27 d. Ufos miesto Leninskio rajono teismas brolį Anatolijų Vilitkevičių pripažino kaltu ir skyrė jam lygtinę dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Anatolijus Vilitkevičius

• Gimė: 1986 m. Chabarovsko krašte

• Biografija: dirba apdailininku. 2008 m. vedė Alioną. Jiedu mėgsta išvykas į gamtą, stovyklauti.

  Dar vaikystėje Anatolijaus tėvai įskiepijo jam meilę Kūrėjui. Jam ypač patiko Dievo pažadas, kad ateityje žmonės ir gyvūnai sugyvens taikiai. 1997 m., būdamas 11 metų, pasikrikštijo.

2018 m. rugpjūčio 8 d. Anatolijus buvo įtrauktas į Rusijos įtariamų teroristų sąrašą. Neilgai trukus po to, kai 2017-ųjų balandį Rusijos Federacijos Aukščiausiasis Teismas uždraudė Jehovos liudytojų veiklą, Anatolijus buvo įkalintas. Jis buvo vienas pirmųjų mūsų brolių, pasodintų į kalėjimą. Panašiu metu įkalintas buvo ir Dennisas Christensenas.

Anatolijaus ir Alionos bute tyrėjai buvo paslėpę kamerų. Jos užfiksavo brolio padarytą „nusikaltimą“ – bendravimą biblinėmis temomis su draugais. Šiuo metu jis kaltinamas „ekstremistinės“ organizacijos veiklos organizavimu.

Kai policija Anatolijų išsivežė, vienas iš pareigūnų kandžiai pasakė Alionai: „Gali ieškotis kito vyro.“ Anatolijus prisimena, ką jam teko išgyventi per apklausą: „Patyriau labai didelį stresą ir spaudimą. Jie man pasakė, kad jei nesutiksiu su man pateiktais kaltinimais, mano žmonos ir tų, kas mūsų namuose dalyvavo sueigose, laukia rimtos pasekmės. Daugybę kartų man sakė, kad Aliona irgi atsidurs kalėjime. Tokiais momentais meldžiausi Jehovai ir prašiau, kad duotų man ramybės.“

Anatolijui daugiau nei du mėnesius buvo taikomas kardomasis kalinimas, beveik devynis mėnesius – namų areštas, o paskui daugiau kaip pusantrų metų – keliavimo apribojimai. Būdamas kalėjime jis į sąsiuvinį susirašė Biblijoje minimus žmones, kurie irgi buvo persekiojami. Brolis sako: „Vis mąsčiau, kad Jehova neapsaugojo jų nuo sunkumų, bet ir neapleido jų. Tokie apmąstymai davė man jėgų ir patikino, kad Jehova neapleis ir manęs. Svarbiausia likti jam ištikimam.“ Anatolijų taip pat labai palaikė žmonos laiškai. „Prie vieno laiško Aliona pridėjo ir kelias nuotraukas su mūsų draugais ir artimaisiais, – pasakoja Anatolijus. – Tas nuotraukas peržvelgdavau kiekvieną vakarą. Bandydavau prisiminti, ką įdomaus patyriau su kiekvienu iš tų žmonių. Jaučiausi taip, tarsi jie visi būtų kartu su manimi.“

Anatolijaus ir Alionos pavyzdys padrąsina mus visus. Džiaugiamės žinodami, kad mūsų broliai ir sesės net persekiojimo akivaizdoje dvasiškai klesti. Karštai už juos meldžiamės ir dėkojame Jehovai, kad mūsų maldas jis išklauso (2 Korintiečiams 1:11).