Už tikėjimą kalintys mūsų broliai Rusijoje patiria išties didelių sunkumų. Tačiau su nemenkomis problemomis susiduria ir jų žmonos bei vaikai. Šeimos lieka be vyro ir tėčio, o tai, be abejo, labai sunku emociškai ir finansiškai. Prieš kurį laiką dešimties kalinčių brolių žmonos Rusijos valdžiai parašė atvirą laišką ir jame išdėstė savo jausmus. Laiške rašoma: „Šis laiškas yra mūsų pagalbos šauksmas. Mums brangūs žmonės [...] atsidūrė už grotų vien dėl to, kad drauge su mumis, mūsų vaikais ir draugais skaitė Bibliją ir meldėsi Dievui.“

Pakalbinome keletą mūsų sesių. Jos papasakojo, su kokiais sunkumais tenka susidurti ir kaip Jehova padeda ištverti tą nelengvą atskirties laikotarpį.

Dėl techninių problemų daugelis sesių negali su savo vyrais susiskambinti telefonu. Laiškai į kalėjimą gali keliauti labai ilgai, o kartais išvis nėra pristatomi.

Sesės Jevgenijos Lagunovos vyras Feliksas Machamadijevas kalėjime praleido daugiau kaip dvejus metus. Kartais žinių apie vyrą ji laukdavo dienų dienas. Sesė sako, kad buvo labai sunku, nes ji nežinojo, ar vyras sveikas. Be to, sesė nujautė, kad Feliksas negauna jos laiškų, todėl jaudinosi, ar jis nesijaučia užmirštas.

Kad vyrus aplankytų, sesės turi keliauti didelius atstumus (žr. schemą „Atstumai nuo namų iki kalėjimo“). Jevgenija sako: „Iki kalėjimo automobiliu važiavau daugiau kaip 800 kilometrų.“ Kelionė pirmyn atgal sesei trunka tris keturias dienas. Kitos sesės važiuoja dar ilgiau – net 1000 kilometrų. Atvykusios į kalėjimą, dažnai jos turi dar kurį laiką palaukti lauke eilėje.

Sesės Irinos Christensen vyras Dennisas buvo pirmasis Jehovos liudytojas, gavęs kalėjimo bausmę po mūsų veiklos uždraudimo 2017-aisiais. Irina reguliariai keliauja 200 kilometrų nuo namų Oriole iki kalėjimo Lgove. Sesė pasakoja: „Važiuoti į kalėjimą man sunku. Labai pavargstu tiek fiziškai, tiek emociškai. Kad atvykčiau į kalėjimą 8.00 val. ir pateikčiau reikiamus dokumentus, turiu išvažiuoti 3.30 val. nakties. Lankymo valandos prasideda 11.00 val., taigi kurį laiką dar turiu palaukti mašinoje.“ Paklausta, kas padeda jai viską atlaikyti, Irina sako: „Dažnai meldžiuosi Jehovai. Prašau jo, kad palaikytų ir mane, ir mano bendratikius – tuos, kurie šalia, tuos, kurie kalėjime, ir visus kitus.“

Sesė Nadežda German nuo savo vyro Genadijaus jau atskirta daugiau kaip dvejus metus. Kaip ir kitos mūsų sesės, be vyro ji jaučiasi labai vieniša. Kas Nadeždai padeda? Ji pati pasakoja: „Bendruomenė man tapo dar artimesnė, bendratikiai man kaip šeima. Jaučiu, kaip stipriai jie myli ir mane, ir mano vyrą.“

Sesė Julija Mireckaja, kurios vyras Aleksejus kali drauge su Genadijumi, priduria: „Broliai ir sesės padeda apsitvarkyti namuose. Matydama, kad visada galiu jais pasitikėti, jaučiuosi daug ramiau.“

Sesės Tatjanos Budenčiuk vyras Aleksejus buvo įkalintas 2019-ųjų rugsėjį. Nuo tol sesė viena rūpinasi dviem jųdviejų vaikais. Tatjana pasakoja: „Vaikai stengiasi mąstyti apie tai, kaip Jehova mus laimina, kiek mums visko duoda, kaip mus stiprina. Jie žino, kad išbandymai tėra laikini ir kad dabar yra metas parodyti tikėjimą ir ištikimybę Jehovai.“

Sesės Natalijos Filatovos vyras Sergejus 2020 m. kovą gavo šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi dabar sesė viena augina keturis vaikus. „Matau, kad tėčio jie labai pasiilgo, nerimauja, ar jam viskas gerai, – sako Natalija. – Už tėtį jie dažnai meldžiasi. Mūsų jaunėlė savo laiškuose tėčiui rašo, kad mums sekasi gerai ir kad jam nereikia jaudintis. Šitaip ji nori tėtį nuraminti, bet, aišku, mums labai jo trūksta.“

Šeima stengiasi pritaikyti Biblijos patarimą gyventi paprastai. Natalija sako: „Išmokome pasitenkinti tuo, ką turime, stengiamės taupyti. Būtiniausių dalykų nestokojame, turime visko, ko reikia.“

Nors patiria didelių sunkumų, sesės ir toliau rūpinasi savo dvasingumu, todėl jų tikėjimas lieka tvirtas. Julija sako: „Stengiuosi perskaityti visus naujausius leidinius ir peržiūrėti naujausius siužetus. Galima sakyti, turiu studijuoti už du žmones, nes susitikusi su Aleksejumi pasakoju jam, ką skaičiau.“ Nadežda įsitikinusi: „Su Jehova nėra neišsprendžiamų problemų. Visą dieną jis yra arti. Jaučiuosi kaip maža mergaitė stipriose Tėvo rankose. Padėdama kitiems padedu sau.“

Natalija jaučiasi panašiai: „Pamenu, viena sesė pasakė: „Dievo tautoje nėra nė vieno, kuriam nereikėtų paguodos, ir kartu nėra nė vieno, kuris negalėtų kitų paguosti.“ Kai kitą žmogų paguodžiu ar padrąsinu, jaučiuosi labai laiminga.“ Natalija tęsia: „Būti be vyro tikrai sunku – sunku visapusiškai. Tačiau stengiuosi savęs negailėti ir neprarasti teigiamo nusistatymo. Nenoriu suteikti Šėtonui galimybės mane palaužti.“

Mūsų pasaulinė brolija labai myli tiek kalinčius bendratikius, tiek jų artimuosius. Žinome, kad Jehova irgi labai brangina savo ištikimus tarnus, įkalintus už tikėjimą Rusijoje ir kitose šalyse (Izaijo 43:4a).