2016 M. LAPKRIČIO 18 D.
RUSIJA
2 DALIS. Priedas
Išskirtiniai interviu. Ekspertai viešai pasmerkia Rusijos grasinimus uždrausti Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimą
Tai antrasis straipsnis iš trijų straipsnių serijos.
Netrukus po to, kai prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įstatymo pataisą, kuria neleidžiama uždrausti tam tikrų šventųjų raštų, Rusijos valdžia bando uždrausti Jehovos liudytojų leidžiamą Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimą teigdami, kad jis yra ekstremistinis leidinys. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, nes Maskvos Sociokultūrinių tyrimų centrui teismas pavedė atlikti Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimo analizę. Tuo metu buvo paimti išskirtiniai interviu iš keleto žinomų specialistų religijos, politikos ir sociologijos srityse, taip pat iš ekspertų, tyrinėjančių sovietinį ir posovietinį laikmetį.
Ką apie Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimą mano biblistai ir kokią reputaciją Jehovos liudytojai turi kaip vertėjai?
„Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas yra vienas iš tų vertimų, kuriuose nuoširdžiai stengtasi kuo geriau suprasti ir kuo aiškiau išreikšti originalaus teksto prasmę. Visuose religinių organizacijų leidžiamuose vertimuose atsispindi teologinės tradicijos, ir Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas – ne išimtis. Jame, pavyzdžiui, nuosekliai vartojamas vardas „Jehova“, bet tai neturi įtakos vertimo patikimumui. 2014-aisiais buvo išleistas Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas į estų kalbą. Jis susilaukė daug dėmesio iš kitų Biblijos estų kalba vertėjų, tiek iš įvairių krikščioniškų denominacijų, tiek iš akademikų rato. Vertimas buvo pavadintas aiškiu ir šiuolaikišku. Ne veltui Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas į estų kalbą 2014 metais Mokslo ir švietimo ministerijos buvo nominuotas už nuopelnus estų kalbai ir užėmė trečią vietą“ (dr. Ringo Ringvee, Estijos vidaus reikalų ministerijos patarėjas religijos klausimais; Estijos evangelikų liuteronų bažnyčios teologijos instituto lyginamųjų religijos studijų docentas, Estija).
„Religijotyros specialistai neabejoja, kad Jehovos liudytojai išpažįsta pagrindines Biblijos dorovines vertybes ir principus. Kaip Biblijos vertėjai Jehovos liudytojai turi gerą reputaciją“ (dr. Romanas Lunkinas, Rusijos mokslų akademijos Maskvoje Religijos ir visuomenės studijų centro prie Europos instituto vadovas; Religijos ir teisės ekspertų sąjungos prezidentas, Rusija).
„Visiems žinoma, kad šiais laikais yra daug Biblijos vertimų, pradedant Septuaginta, tai yra Senojo Testamento vertimu į graikų kalbą, ir baigiant Biblijos vertimais į šiuolaikines kalbas, įskaitant rusų. Savaime suprantama, kad kiekvienas vertimas yra savitas dėl kalbos, į kurią verčiama, ypatybių. Tačiau svarbiausia yra tai, jog originalaus teksto prasmė kiekviename Biblijos vertime lieka nepakitusi, kad ir kokiais žodžiais būtų perteikiama. Mano manymu, „Naujojo pasaulio“ vertimas būtent toks ir yra“ (dr. Jekaterina Elbakian, Maskvos Darbo ir socialinių santykių akademijos sociologijos ir socialinių procesų valdymo profesorė; Europos religijos studijų asociacijos narė; leidinių Westminster Dictionary of Theological Terms, Study of Religion ir Encyclopedia of Religions rusų kalba vyriausioji redaktorė, Rusija).
„Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimą labai išgyrė biblistai iš įvairių religinių bendruomenių“ (dr. Gerhardas Besieris, Dresdeno technikos universiteto Europos studijų instituto profesorius emeritas; Stanfordo universiteto dėstytojas; Sigmundo Neumanno laisvės ir demokratijos tyrimų instituto direktorius, Vokietija).
„Jehovos liudytojų išleistas Biblijos vertimas – ne šiaip kokių mėgėjų darbo vaisius. Tai didžiulis, ilgus metus trukęs darbas, kurį atliko daugybė profesionalių vertėjų, tarp kurių yra žinomų kalbininkų ir geriausių senovės kalbų žinovų. Ekspertai, tiksliau biblistai, tyrinėjantys liudytojų Biblijos vertimą, padarė išvadą, kad senojo ir naujojo vertimų teksto prasmė nesiskiria ir kad Jehovos liudytojų novatoriškumas neturi nieko bendra su ekstremizmu. Pasenę ir nesuprantami žodžiai, sąvokos bei pasakymai perteikti šiuolaikine kalba. Protestantai pripažino šį vertimą ir laiko jį pasaulinio Biblijos mokymo dalimi“ (dr. Liudmila Filipovič, Valstybinės mokslų akademijos Filosofijos instituto Religijos istorijos ir praktikos studijų fakulteto vedėja, profesorė; Ukrainos religijotyrininkų asociacijos viceprezidentė, Ukraina).
„Ne paslaptis, kad Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimą kritikuoja žinovai, besitaikantys prie vyraujančių nuomonių. Bet tokia kritika apsiriboja vos keliais doktrininiais klausimais, susijusiais su tam tikrų Biblijos eilučių vertimu. Jehovos liudytojai prie Biblijos teksto nepridėjo nieko, kas galėtų būti laikoma ekstremizmo ar smurtinių veiksmų skatinimu. Priešingai, liudytojai visada naudojasi Biblija taikai propaguoti ir smurtui smerkti“ (dr. George’as Chryssidesas, buvęs Vulverhamptono universiteto religijotyros studijų vadovas; Jorko Šv. Jono universiteto ir Birmingamo universiteto šiuolaikinės religijos tyrimų garbės mokslinis bendradarbis, Jungtinė Karalystė).
„Tikrai nemanau, kad šis leidinys yra ekstremistinis. O kalbant apie vertimo kokybę, – ji puiki. Kadangi išmanau kelias kalbas – anglų, japonų ir hebrajų, – gerai suprantu, kokių ydų yra įvairiuose vertimuose. Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas tikrai nėra labiau ydingas už kitus gerus vertimus ir yra mažiau ydingas nei kai kurie kiti, pavyzdžiui, pirmoji Karaliaus Jokūbo versija“ (prof. Frankas Ravitchas, Mičigano valstybinio universiteto Walterio H. Stowerso teisės ir religijos katedros teisės profesorius, Jungtinės Valstijos).
„Nė vienas Biblijos vertimas nėra tobulas. Taip yra dėl daugelio priežasčių. Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertime yra ištraukų, kurias aš asmeniškai versčiau kitaip. Bet tą galėčiau pasakyti apie visus vertimus. Nors rusų kalbą suprantu, nesu jos žinovas, todėl vertimo į rusų kalbą negaliu įvertinti kalbiniu požiūriu. 2014 metais išleistą Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimą į estų kalbą plačioji visuomenė sutiko labai palankiai. Dėl aukštos kokybės ir aiškaus teksto jis net buvo pavadintas „metų nuopelnu estų kalbai“. Kadangi verčiant buvo laikomasi nuoseklumo, galutiniame tekste perteikiama ta pati žinia. O nedideli skirtumai atsirado dėl kalbos, į kurią verčiama, ypatumų. Tarp rusiškos ir estiškos versijų nematau didelio skirtumo. Todėl galiu drąsiai teigti, kad tai patikimas vertimas, o ne pavojingas ar ekstremistinis leidinys“ (dr. Ainas Riistanas, Tartu universiteto Teologijos ir religijotyros mokyklos Naujojo Testamento studijų dėstytojas; Tartu teologijos seminarijos laisvųjų bažnyčių ir religijų istorijos docentas, Estija).
„Labai gaila, kad daugelis valdžios pareigūnų, nusprendžiančių konfiskuoti Jehovos liudytojų Biblijas, nieko nenusimano apie tikėjimą ir Šventąjį Raštą. Be abejonės, Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas yra geras, nors dėl kai kurių ištraukų vertimo būtų galima ginčytis. Bet tas pats pasakytina ir apie kitus vertimus (įskaitant mano bažnyčios, tai yra Romos katalikų)“ (dr. Basiliusas J. Groenas, UNESCO (Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) Tarpkultūrinio ir tarpreliginio dialogo Pietryčių Europoje katedros vedėjas; Graco universiteto Liturgijos, krikščioniškojo meno ir himnologijos instituto direktorius, liturgijos ir sakramentinės teologijos profesorius, Austrija).
„Mano, kaip akademiko, nuomone, valstybinėms institucijoms nėra reikalo tikrinti Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimo. Tai religinio pobūdžio tekstas, todėl demokratinės valstybės valdžia neturėtų į tai kištis. Teigti, kad Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas yra pavojingas ar ekstremistinis leidinys, – absurdiška“ (dr. Hocine’as Sadokas, Viršutinio Elzaso universiteto Socialinės ir teisinės ekonomikos fakulteto vedėjas, viešosios teisės dėstytojas, Prancūzija).
„Manau, kad apskritai dauguma žinovų Jehovos liudytojų Biblijos vertimą gerbia, nors dėl kai kurių žodžių ar frazių vertimo ir nesutinka“ (dr. Williamas Cavanaugh, katalikų teologijos profesorius, DePaulo universiteto Pasaulio katalikybės ir tarpkultūrinės teologijos centro direktorius, Jungtinės Valstijos).
Rusijos valdžia siekia uždrausti Jehovos liudytojų išverstą Bibliją, remdamasi tvirtinimais, esą tai ekstremistinis leidinys. Ką apie tai manote?
„Manau, kad draudimas įvežti Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimą į Rusijos Federaciją aiškiai prieštarautų Federalinio kovos su ekstremizmu įstatymo 3 straipsnio pataisai, kurią 2015 metų rudenį pasirašė Vladimiras Putinas, nes įstatyme nieko nesakoma apie šventųjų raštų vertimus. Kaip žinoma, nė viena iš šių šventų knygų (Biblija, Koranas, Tora ir Kandžūras) nebuvo parašyta rusų ar bažnytine slavų kalba, todėl Rusijos Federacijoje naudojami tik šių knygų vertimai, o jų, kaip minėjau, yra daug. Įstatyme nenurodyta, kurie šventųjų knygų vertimai Rusijos Federacijoje gali būti naudojami, o kurie – draudžiami. Todėl galima naudotis bet kuriuo vertimu, o kurį nors vertimą uždrausti yra neteisėta“ (dr. J. Elbakian, Rusija).
„Abejonių kelia bet kokios religinės literatūros uždraudimas, juo labiau uždraudimas Biblijos – ilgą istoriją turinčios knygos, kurią, garbindama Dievą, naudoja tokia įsitvirtinusi ir gerbiama religinė grupė kaip Jehovos liudytojai. Įvairiausi kitų krikščioniškų grupių Biblijos vertimai nėra uždrausti. Todėl akivaizdu, kad Rusija iš tikrųjų puola pačius Jehovos liudytojus, o ne jų Bibliją“ (dr. Derekas H. Davisas, advokatas, J. M. Dawsono bažnyčios ir valstybės santykių tyrimų instituto Bayloro universitete buvęs direktorius, Jungtinės Valstijos).
„Kadangi Rusija yra Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto valstybė narė, bandydama uždrausti šią Bibliją šalis pažeidžia religijos laisvę“ (dr. Jeffrey Haynesas, Londono metropoliteno universiteto Religijos, konfliktų ir bendradarbiavimo studijų centro vedėjas, politikos profesorius; Europos politikos tyrimų konsorciumo nuolatinės grupės religijos ir politikos klausimais organizatorius, Jungtinė Karalystė).
„Rusijoje, kur religija visada buvo neatsiejama kultūros ir plėtros dalis, valdžia religiją ima laikyti įtartina ir nepatikima. Kas galėjo pagalvoti, kad įstatymas, suteikiantis neliečiamybę tam tikriems šventiems raštams, išprovokuos kitų šventų raštų draudimą? Bažnyčia kartu su teismais bando atsijoti, kas yra šventa, o kas ne. Pirmieji nuo to nukentėjo Jehovos liudytojai ir jų Biblijos vertimas. O tai visai nestebina, nes politinė kampanija prieš juos vyksta nuo 2009-ųjų“ (dr. R. Lunkinas, Rusija).
„Esu įsitikinęs, jog vien faktas, kad Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimą išleido Jehovos liudytojai, Rusijai būtų pakankamai svari priežastis jį uždrausti. Aišku, toks požiūris yra visiškai neracionalus, nes Biblija yra Biblija, kaip ir Koranas yra Koranas. Neabejoju, kad Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas buvo parengtas itin kruopščiai“ (prof. Williamas S. B. Bowringas, Londono universiteto Birkbecko teisės mokyklos Žmogaus teisių teisės ir humanitarinių mokslų magistro studijų programos vadovas, teisės profesorius; juridinių korporacijų Middle Temple ir Gray’s Inn baristeris, Jungtinė Karalystė).
„Esu įsitikinęs, kad šios naujos pataisos yra taikytinos Jehovos liudytojams bei kitiems mažiems, o taip pat ir naujiems, religiniams judėjimams. Ši situacija parodo, kad problema yra politinio ir teisinio pobūdžio – trūksta bendrų priemonių, kad būtų tinkamai suprasti ir įvertinti santykiai tarp valstybės ir religijos. Šie santykiai turi būti vertinami kaip ypatingas civilinis-politinis institutas ir kaip sociopolitinio gyvenimo sritis. Šioje šalyje [Rusijoje] vis dar nėra aiškiai nustatytų principų ir priemonių, reguliuojančių santykius tarp valstybės ir religijos vyriausybinės politikos (įsigalėjusi tvarka, strategijos, programos) lygmenyje. Šis neaiškumas politinėje ir teisinėje srityje ne tik provokuoja bausmių skyrimą santykiuose tarp valstybės ir religijos (baudžiamojon atsakomybėn patraukiant bendrų interesų turinčias grupes ir atsirenkant, kokias teisės normas taikyti), bet ir kenkia religijai ir tarpreliginiam dialogui kaip visumai. Tai veda prie abejojimo aukščiausiomis vertybėmis ir jų šmeižimo. Šventųjų raštų branginimas yra įprastas dalykas kiekvienos religijos tradicijoms. Remiantis jomis ne tik sukuriamas šventųjų raštų rinkinys, bet ir suformuojamas jų kanonas“ (dr. Williamas Schmidtas, leidinio Eurasia: the spiritual traditions of the peoples vyriausiasis redaktorius; Rusijos prezidento nacionalinės ekonomikos ir viešojo administravimo akademijos (RANEPA) valstybinių ir federacinių santykių profesorius, Rusija).
„Nematau jokios svarios priežasties, kodėl Rusijos valdžia turėtų diskriminuoti Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimą. Jehovos liudytojų išleistoje Biblijos versijoje nėra nieko ekstremistiško. Tekstas verstas iš raštų hebrajų ir graikų kalba, jo turinys iš esmės atitinka tradicinius vertimus“ (dr. G. Chryssidesas, Jungtinė Karalystė).
„Mano nuomone, Rusijos valdžia nusprendė laikyti Jehovos liudytojus ekstremistine organizacija ir nuo to laiko viską daro vadovaudamiesi tuo sprendimu. Šis sprendimas gali ir turi būti laikomas smerktinu“ (dr. Thomasas Bremeris, Niujorko universiteto Džordano pažangiųjų Rusijos studijų centro buvęs mokslinis bendradarbis; Miunsterio universiteto rytų bažnyčių ir taikos studijų ekumeninės teologijos profesorius, Vokietija).
„Manęs tai nestebina. Tai derinasi su buvusios Sovietų Sąjungos politika ir veiksmais prieš religines mažumas. Tik šįkart Rusija ne taiko visuotinį draudimą daugumai religijų, o kontroliuoja religinių mažumų veiklą imdamasi tariamai teisinių ir administracinių priemonių, ir jomis esą teisėtai pateisina poreikį palaikyti viešąją tvarką ir apsisaugoti nuo pavojingo ekstremizmo“ (dr. Jimas Beckfordas, Britų akademijos narys; Voriko universiteto sociologijos profesorius emeritas; Mokslinės religijotyros draugijos (JAV) buvęs prezidentas, Jungtinė Karalystė).
„Neseniai priimtų teisės aktų religijos srityje esmė yra tokia: yra vadinamosios tradicinės religijos (tai yra tradicinės Rusijoje, pirmiausia visos rusų stačiatikių, bet taip pat ir Islamas, Judaizmas, Budizmas) ir netradicinės (pavyzdžiui, Jehovos liudytojai). Remiantis tokia logika, tradicinės religijos dėl teigiamo poveikio Rusijos visuomenei gali naudotis valstybės teikiamomis privilegijomis, o netradicines religijas reikia kontroliuoti ir varžyti, nes jos į Rusijos visuomenę įneša svetimas vertybes ir svetimą gyvenimo būdą. Štai kodėl Jehovos liudytojai ir kitos religinės mažumos neturės beveik jokios naudos iš naujųjų įstatymų, kurie gina tikinčiųjų interesus bei neleidžia drausti paminėtų keturių šventųjų raštų. Tačiau esu įsitikinęs, kad tiek Jehovos liudytojų, tiek kitų taikių religinių mažumų religijos laisvė, kurią garantuoja Konstitucija, turėtų būti užtikrinama visoje Rusijos Federacijoje“ (dr. Dmitrijus Uzlaneris, Maskvos socialinių mokslų ir ekonomikos mokyklos mokslinis bendradarbis; leidinio State, Religion and Church vyriausiasis redaktorius, Rusija).
„Jehovos liudytojams turi būti suteiktos visos teisės naudotis savo Biblijos vertimu. Teisė naudotis Šventuoju Raštu yra esminė teisės į religijos laisvę dalis. Yra šimtai įvairiausių Biblijos versijų, kuriomis naudojasi skirtingų tikėjimų atstovai. Jehovos liudytojų vertimą išskirti iš visų ir laikyti ekstremistiniu leidiniu yra neteisinga. Be to, tai labai varžo Jehovos liudytojų teisę išpažinti savo tikėjimą“ (Ericas Rassbachas, Becketo religijos laisvės fondo generalinio patarėjo pavaduotojas, Jungtinės Valstijos).
„Bet koks Biblijos vertimo draudimas prisidengiant įstatymu akivaizdžiai pažeidžia religinę toleranciją, ypač kai išskiriama tam tikra religinė mažuma ir puolamas jų parengtas Šventojo Rašto vertimas. Vyriausybė neturėtų kištis į teologinius debatus ir spręsti, ar koks nors Biblijos vertimas yra tinkamas“ (dr. Emily B. Baran, Vidurio Tenesio valstybinio universiteto Rusijos ir Rytų Europos istorijos docentė, Jungtinės Valstijos).
„Šiuo metu Rusijos valstybę ir Rusijos Stačiatikių bažnyčią sieja labai stiprūs ryšiai. Rusijos Bažnyčia, kaip ir pati Rusija, nuo kitų stačiatikių pasaulio valstybių labai skiriasi. Manau, Bažnyčia nesutiks, kad Jehovos liudytojų Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas būtų priskirtas prie pripažintų šventųjų raštų, kuriais gali naudotis keturių tradicinių religijų nariai (judaistai, krikščionys, musulmonai ir budistai). Dėl savo siauro požiūrio valdžios institucijos irgi bandys apriboti įtaką tų, kas vadovaujasi savo pačių raštais ir įsitikinimais bei aiškina juos kitiems. Tokio požiūrio į Jehovos liudytojus nekeičia net faktas, kad Rusijoje jie veikia nuo caro laikų, nes jie buvo persekiojami ištisus dešimtmečius“ (seras Andrew Woodas, Karališkojo tarptautinių reikalų instituto Čatamo rūmų Rusijos ir Eurazijos studijų programos asocijuotasis bendradarbis; buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Rusijoje (1995–2000), Jungtinė Karalystė).
„Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimo ir kitų knygų uždraudimo tikslas yra monopolizuoti religinį gyvenimą Rusijoje, įskaitant Šventojo Rašto vertimus. Rusijos Stačiatikių bažnyčia atsisako pripažinti ne tik Jehovos liudytojų Biblijos vertimą, bet ir daugybę kitų, pavyzdžiui, katalikų vertimą į lotynų kalbą – Vulgatą. O katalikai savo ruožtu nepripažįsta liuteronų Biblijos“ (dr. L. Filipovič, Ukraina).
„Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kovos su ekstremizmu įstatymo pataisos saugo krikščionių Bibliją nuo cenzūros ar uždraudimo. Bet tiesa tokia, kad saugomas ne Šventojo Rašto tekstas, o tik tam tikri jo vertimai. Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas greičiausiai buvo uždraustas ne dėl turinio, bet dėl to, kad jo leidėjai yra Jehovos liudytojai. Liudytojai yra laikomi priešingybe tradicinėms Rusijos religijoms daugybe atžvilgių, pradedant jų gyvensena ir bendruomenės sandara, baigiant įsitikinimais ir Biblijos vertimu. Be to, jie laikomi amerikiečių religija. Akivaizdu, kad jie laikomi svetimais, neturinčiais įstatyminės teisės veikti Rusijoje“ (dr. Zoe Knox, Lesterio universiteto šiuolaikinės Rusijos istorijos docentė, Jungtinė Karalystė).
„Masinis Jehovos liudytojų Biblijų konfiskavimas rodo, kad Rusijos vyriausybė teisėtais laiko tik tam tikrus Biblijos vertimus, o tai dar labiau pažeidžia teisę į religijos laisvę. Rusijos valdžia turėtų iš esmės pertvarkyti teisės aktus dėl kovos su ekstremizmu, kaip kad ragino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Venecijos komisija ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija“ (Catherine Cosman, Jungtinių Valstijų tarptautinės religijos laisvės komisijos vyresnioji politikos analitikė (Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos valstybių), Jungtinės Valstijos).
„Aš esu prieš šventųjų raštų vertimų uždraudimą. Kontroliuoti tikėjimo išpažinimą Rusijoje skatina glaudus ryšys tarp Rusijos Stačiatikių bažnyčios ir nacionalistinės ideologijos. Daugeliui rusų kėlė nerimą tai, kad žlugus Sovietų Sąjungai kitos religijos suskubo atversti tautiečius į savo tikėjimą. Nemažai rusų manė, kad Rusijos Stačiatikių bažnyčiai po komunizmo reikia atsigauti be pašalinių trukdymų“ (dr. W. Cavanaugh, Jungtinės Valstijos).
„Aš tvirtai palaikau Jehovos liudytojų teisę išleisti savo Šventojo Rašto vertimą, kurį jie grindžia Dievo Žodžio studijavimu. Šalies valdžia neturėtų kištis į religinės literatūros vertimą ir / ar leidybą. Teisė į religijos laisvę yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ir šalies valdžia, laikydamasi teisingumo principų, turėtų palaikyti galimybę laisvai išpažinti įvairias religines pažiūras“ (dr. Johnas A. Bernbaumas, Rusijos-Amerikos instituto Maskvoje prezidentas, Jungtinės Valstijos).
„Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertime nerandame jokių ekstremizmo pėdsakų. Jehovos liudytojų Rusijoje persekiojimas, jų literatūros draudimas ir bendruomenių likvidavimas, mūsų nuomone, yra religinė diskriminacija“ (Aleksandras Verchovskis, SOVA informacijos ir analizės centro (Maskvoje įsikūrusi pelno nesiekianti organizacija, atliekanti tyrimus nacionalizmo, ksenofobijos, bažnyčios ir pasaulietinės visuomenės santykių bei politinio radikalizmo srityse) direktorius, Rusija).
„Jehovos liudytojų išversta Biblija nėra knyga, skirta politinei kovai su Rusijos visuomene. Tai tiesiog vienas iš Biblijos vertimų. Nesuprantu, kodėl Jehovos liudytojų Biblija yra laikoma ekstremistiniu leidiniu. Jeigu ši Biblija išties būtų ekstremistinis leidinys, ji būtų uždrausta kitose demokratinėse šalyse, kur į politinį ekstremizmą žiūrima labai griežtai. Bet demokratinėse šalyse ji nėra uždrausta“ (dr. Régisas Dericquebourg, Antverpeno lyginamųjų religijos ir humanizmo studijų fakulteto naujųjų religinių judėjimų docentas, sociologas, Belgija).
„Gaila, bet Rusija šiais laikais dažnai nepripažįsta žmogaus teisių etninėms ir religinėms mažumoms. Ksenofobiški Rusijos pareigūnai taip išplėtė termino „ekstremistinis“ apibrėžimą, kad bet kuri krikščioniška Biblija galėtų būti pavadinta ekstremistine, įskaitant ir 1876-ųjų rusų stačiatikių sinodalinę versiją“ (dr. Markas R. Elliottas, leidinio East-West Church and Ministry Report, kurį leidžia Asberio universitetas Kentukyje, redaktorius įsteigėjas, Jungtinės Valstijos).
„Rusijai būtų labai malonu, jei šalyje krikščionybei atstovautų tik Rusijos Stačiatikių bažnyčia su savo literatūra. Šiuo metu, be Jehovos liudytojų, su dideliais sunkumais Rusijoje susiduria ir kitos religinės grupės. Tokia situacija primena caro laikus. Rusijoje religinės organizacijos, turinčios daug narių Jungtinėse Valstijose, yra ypač nepageidaujamos“ (dr. G. Besieris, Vokietija).
„Bandymas įstatymiškai uždrausti Jehovos liudytojų Biblijos vertimą į rusų kalbą, kuriam klijuojama ekstremistinio leidinio etiketė, Europoje precedento neturi. Be abejo, sveikintina tai, kad „Biblija, Koranas, Tanachas, Kandžūras, jų turinys bei ištraukos iš jų“ negali būti draudžiamos. Vis dėlto ši įstatymo nuostata suteikia pagrindo diskriminuoti kitų religijų šventuosius raštus. Toks suskirstymas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, kad kitų religijų šventieji raštai yra labiau ekstremistiniai nei anie keturi, todėl tokia klasifikacija visiškai nelogiška“ (dr. Silvio Ferraris, Tarptautinio teisės ir religijos studijų konsorciumo garbės prezidentas; leidinio Oxford Journal of Law and Religion vienas iš vyresniųjų redaktorių; Europos bažnyčios ir valstybės tyrimų konsorciumo vienas iš įkūrėjų; Milano universiteto teisės ir religijos profesorius, kanoninės teisės profesorius, Italija).
„Kai vyriausybė ima skirstyti, kuri religinių tekstų versija yra teisinga, o kuri – ne, kyla didelis pavojus. Nagrinėti šį klausimą turėtų ne vyriausybė, o religijų atstovai. Šventųjų raštų, įskaitant Bibliją, versijų ir vertimų yra daugybė. Bandydama tikintiesiems piršti jai priimtiniausią versiją, vyriausybė pažeistų tarptautinės teisės nustatytus religijos laisvės principus“ (dr. Carolyna Evans, Melburno teisės mokyklos Harrisono Moore’o teisės fakulteto dekanė; leidinio Religion and International Law viena iš redaktorių; leidinio Law and Religion in Historical and Theoretical Perspectives viena iš redaktorių, Australija).
„Europos tarptautinėje teisėje nerandu nieko, kuo remiantis būtų galima drausti kokios nors religinės bendruomenės šventuosius raštus, jei jie neskatina neapykantos ar viešosios tvarkos pažeidimų. Spręsti, ar religiniai mokymai ir raštai yra priimtini, – ne valstybės kompetencija“ (dr. Javieras Martínez-Torrónas, Komplutensės universiteto Teisės mokyklos Teisės ir religijos katedros vedėjas, teisės profesorius, Ispanija).
„Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte jau seniai numatoma, kad kokią nors religiją „priskiriant prie oficialių arba tradicinių [...] negali būti pažeidžiamos niekieno teisės“. Pavyzdžiui, jei privilegijos būtų teikiamos tik „tradicinėms“ religinėms grupėms, o „netradicinių“ tikėjimų veikla būtų varžoma, tai privestų prie religinės diskriminacijos ir pažeistų Pakte užtikrinamą vienodą apsaugą“ (prof. Robertas C. Blittas, Tenesio universiteto teisės profesorius; Jungtinių Valstijų tarptautinės religijos laisvės komisijos tarptautinės teisės buvęs specialistas, Jungtinės Valstijos).
„Kadangi Rusijos valdžia diskriminuoja tik netradicines religijas, panašu, kad valdžia kovoja ne su pačia religija, o su užsienio valstybių įtaka. Dėl dabartinės politinės padėties Rusijoje mėginama užslopinti bet kokias politines ar religines nuomones arba judėjimus, kurie nesutampa su nusistovėjusiomis pažiūromis. Rusijos teritorijoje užsienio valstybių įtaka yra nepageidaujama. Valdžios pareigūnų nuomone, naujesnės religinės mažumos, tokios kaip Jehovos liudytojai, prisideda prie užsienio valstybių įtakos skleidimo. Todėl į Jehovos liudytojus Rusijos valdžia pirmiausia žiūri kaip į religinę grupę iš Šiaurės Amerikos žemyno, o šis laikomas nepageidautinos įtakos šaltiniu. Taigi Rusijos valdžiai nė motais, ką šiuo klausimu numato teisės aktai. Teisiniai veiksmai prieš liudytojus čia tik priedanga“ (dr. H. Sadokas, Prancūzija).
„Vyriausybės veiksmai turėjo didelės įtakos religinių bendruomenių, institucijų ir organizacijų įstatyminei teisei leisti, įvežti ir platinti religinius leidinius, ypač šventuosius raštus, tokius kaip Jehovos liudytojų Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimas. Tokiais veiksmais nueita tiek toli, kad valdžia net pasikėsino į vieną iš pagrindinių teisių – religinių organizacijų laisvę pačioms pasirinkti Šventojo Rašto versiją ir vertimą. Taip Rusijos valdžia nepaisė prievolės laikytis neutralumo ir objektyvumo religinių įsitikinimų ir tekstų atžvilgiu“ (dr. Marco Ventura, Sienos universiteto teisės ir religijos profesorius; Bruno Kesslerio fondo religijotyros centro direktorius; Strasbūro (Prancūzija) universiteto Teisės, religijos, verslo ir visuomenės centro mokslinis bendradarbis, Italija).
„Manau, tokia situacija susiklostė dėl abejotino požiūrio į religijos laisvę Rusijoje. Jehovos liudytojai – ne vienintelė religinė grupė, Rusijoje pastaruoju metu patirianti sunkumų. Mano nuomone, labiausiai nerimą kelia tai, kad buvo uždraustas Biblijos vertimas. Iš esmės, uždraudus vieną vertimą, pavojus kyla visiems vertimams. Tokiu atveju įstatymo pataisa gali būti taikoma tik tekstams originalo kalba (Biblijos atveju – hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis). O kaip tada su rankraštinėmis versijomis? Vien šis faktas rodo, kad draudimas yra nelogiškas. Vadinasi, problema yra susijusi ne su pačiu vertimu, o su kitais dalykais“ (dr. A. Riistanas, Estija).
Atstovai žiniasklaidai
Visame pasaulyje: Davidas A. Semonianas, Visuomenės informavimo tarnyba, +1 718 560 5000
Rusijoje: Jaroslavas Sivulskis, +7 812 702 2691