2016 metų gegužės 24 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) garantavo teisę į religijos laisvę Turkijos religinėms mažumoms. Sprendime nurodyta, kad Jehovos liudytojų susirinkimų salėms nesuteikiamas maldos namų statusas, nes šalies valdžia pernelyg griežtai taiko teritorijų planavimo įstatymą.

EŽTT konstatavo, kad Turkijos teritorijų planavimo įstatymas maldos namų statusą suteikia tik dideliems pastatams ir nenumato tokio statuso pastatams, kuriuose renkasi mažesnės religinės bendruomenės. Tokiu būdu Turkijos valdžia nepagrįstai suvaržė liudytojų teisę netrukdomai garbinti Dievą ir pažeidė Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 9 straipsnį *. Sprendime pareikšta, kad valdžia pasinaudojo teritorijų planavimo įstatymu siekdama „religinėms mažumoms, įskaitant Jehovos liudytojus, nustatyti griežtus, netgi varžančius [garbinimo] veiklos reikalavimus“.

Jehovos liudytojai Turkijoje yra oficialiai įregistruota religinė bendrija ir jau daugelį metų siekia, kad jų susirinkimų salės, remiantis teritorijų planavimo įstatymu, būtų pripažintos maldos namais. Tačiau Turkijos valdžia Karalystės salėms suteikti tokį statusą vis atsisako.

Kadangi liudytojai šio statuso įgyti negali, visas 25 Karalystės sales Turkijoje valdžia, vadovaudamasi minėtuoju įstatymu, gali bet kada uždaryti ir nebeleisti jomis naudotis. Nuo 2003-iųjų rugpjūčio kažkuriam laikui jau buvo uždarytos Mersine ir Akčajuje esančios salės. Maldos namų statusą valdžia atsisakė suteikti ir Karalystės salei Izmyro miesto Karšijakos rajone. EŽTT gegužės 24 dienos sprendimas priimtas būtent dėl Mersine ir Izmyre esančių Karalystės salių.

Iki 2003-iųjų Turkijos teritorijų planavimo įstatymas, liečiantis maldos namus, buvo specialiai pritaikytas mečetėms statyti. Tuo metu vietinės valdžios liudytojams rinktis privačiose patalpose netrukdė. 2003 metais Turkija teritorijų planavimo įstatymą Nr. 3194 pakoregavo pagal Europos reikalavimus dėl nediskriminacijos ir religijos laisvės. Vienas iš įstatymo pakeitimų – žodis „mečetė“ pakeistas žodžiais „maldos namai“. Be to, nuo šiol vietinių valdžių reikalaujama skirti žemės religiniams pastatams.

Teoriškai, pakoregavus įstatymą, religinėms mažumoms turėjo būti suteikta teisė statyti maldos namus arba šiam tikslui patalpas įsigyti. Bet realybė kitokia – teritorijų planavimo įstatyme numatyta, kad maldos namai turi būti tokio dydžio, jog galėtų rinktis daug tikinčiųjų; be to, juos reikalaujama pritaikyti musulmonų apeigoms.

Vietinės valdžios nėra numačiusios vietos mažesniems maldos namams ir vis atmeta liudytojų prašymus teritorijų išplanavimą pakeisti. O kai liudytojai tokius sprendimus apskundžia, aukštesnės instancijos teismai ir vykdomosios institucijos, griežtai taikydamos teritorijų planavimo įstatymą, atsisako Jehovos liudytojų Karalystės salėms suteikti maldos namų statusą.

Griežtai pritaikiusios naująjį įstatymą, Mersino ir Akčajaus vietinės valdžios uždarė čia stovinčias liudytojų susirinkimų sales dėl to, kad jos nebuvo priskiriamos prie maldos namų. Liudytojams paprašius leisti jiems rinktis kitur, valdžios pareigūnai pareiškė, kad pagal teritorijų išplanavimą tam tinkamų vietų nėra.

Tokia beviltiška padėtis susiklosčiusi visoje Turkijoje. Jei aplinkybės nepasikeis, Jehovos liudytojų ir kitų negausių religinių bendruomenių garbinimo vietos niekada nebus oficialiai pripažintos. Iki šiol 27-iose Turkijos savivaldybėse atmesti visi 46-i Jehovos liudytojų prašymai dėl maldos namų statuso suteikimo. Be to, liudytojų bendruomenės negali pasinaudoti komunalinių paslaugų ir mokesčių lengvatomis, kurios taikomos patalpoms, turinčioms maldos namų statusą.

Prieš kreipdamiesi į EŽTT, Jehovos liudytojai išbandė visas šalyje įmanomas teisės gynimo priemones. Valstybės Taryba – šalies aukščiausiasis administracinis teismas –nepatenkino nė vieno Jehovos liudytojų prašymo suteikti jų susirinkimų salėms maldos namų statusą, numatytą teritorijų planavimo įstatyme. Vienas žemesnės instancijos teismas buvo priėmęs Jehovos liudytojams palankų sprendimą, bet Valstybės Taryba jį panaikino.

Siekdami teisingumo, Jehovos liudytojai 2010-aisiais ir 2012-aisiais kreipėsi į EŽTT su prašymu išsiaiškinti, ar Turkijos įstatymas derinasi su Europos Žmogaus Teisių Konvencija. Remdamasis jau išnagrinėtais atvejais, EŽTT nurodė, kad teritorijų planavimo įstatyme turi būti numatyta galimybė negausioms religinėms bendruomenėms turėti oficialiai pripažintus maldos namus.

EŽTT teigimu, „tokia nedidelė religinė bendruomenė kaip Jehovos liudytojai vargiai gali atitikti teritorijų planavimo įstatyme nurodytus reikalavimus, kad galėtų gauti tinkamą garbinimui skirtą vietą“. EŽTT padarė išvadą, kad „šalies teismai nepaisė nedidelių religinių bendruomenių poreikių. [...] Jehovos liudytojų bendruomenė yra negausi, todėl jiems reikėjo ne specialiai suprojektuotų maldos namų, o paprastos patalpos, kur jie galėtų susirinkti, garbinti Dievą ir mokyti savo įsitikinimų“.

Iš EŽTT sprendimo akivaizdu, kad Turkija, atsisakydama Karalystės salėms suteikti maldos namų statusą, varžė Jehovos liudytojų teisę išpažinti savo religiją. Turkijos Jehovos liudytojų asociacijos prezidentas Ahmetas Jorulmazas teigė: „Labai džiaugiamės, kad EŽTT priėmė tokį sprendimą. Tikimės, kad dabar Turkijos valdžia suteiks maldos namų statusą esamoms mūsų susirinkimų salėms ir nurodys vietos valdžioms teritorijų planavimo įstatymą taikyti taip, kad maldos namams skirtas patalpas galėtume įsigyti ir ateityje.

Jehovos liudytojų padėtis Turkijoje per pastarąjį dešimtmetį vis gerėjo. Pavyzdžiui, 2007-aisiais Turkijos valdžia oficialiai įregistravo Jehovos liudytojų religinę bendriją, * nors daugiau kaip 70 metų tai daryti atsisakydavo.

Jehovos liudytojai yra dėkingi Turkijos valdžiai, kad ėmėsi veiksmų savo piliečiams užtikrinti teisę į religijos laisvę. Liudytojai tikisi, kad EŽTT priimtas sprendimas paskatins valdžią ir toliau ginti šią Turkijos Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų garantuojamą teisę. Jehovos liudytojai taip pat laukia, kada Turkijos valdžia įvykdys EŽTT nurodymą ir 25 Karalystės salėms suteiks maldos namų statusą bei leis liudytojams steigti maldos namus ateityje.