Milijonai krikščionių sąmoningai atsisako imti į rankas ginklą, ir daugelio valstybių įstatymai tokią nuostatą gerbia. JT Žmogaus teisių komitetas nurodė, jog Turkijos piliečiams irgi turi būti suteikta tokia pat laisvė.

2012 metų kovo 29 dieną Komitetas priėmė sprendimą dviejų Turkijos piliečių Cenk’o Atasoy’o ir Arda Sarkut’o naudai. Abu jie – Jehovos liudytojai, dėl religinių įsitikinimų atsisakę tarnauti kariuomenėje.

Šie vyrai ne kartą siuntė peticijas vyriausybinėms organizacijoms, bandydami paaiškinti savo poziciją, ir siūlėsi atlikti alternatyvią tarnybą. Nepaisant to, buvo verčiami tarnauti kariuomenėje. Po to, kai kariškiai pagrasino iškelti baudžiamąją bylą universitetui, kur Sarkut dirbo dėstytoju, šis prarado darbą.

Komiteto sprendime teigiama, jog teisė atsisakyti karinės tarnybos dėl religinių įsitikinimų „yra neatsiejama nuo teisės į minties, sąžinės ir religijos laisvę“, kurią garantuoja Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnis. Be to, Komitetas pareiškė, kad šia teise „gali pasinaudoti kiekvienas pilietis ir atsisakyti privalomos karinės tarnybos, jeigu tai prieštarauja jo religiniams įsitikinimams“.

Šis sprendimas buvo priimtas netrukus po dviejų panašaus pobūdžio sprendimų Europos Žmogaus Teisių Teisme. Viename iš šių sprendimų buvo pabrėžta, jog „Turkija, neturėdama alternatyvos karinei tarnybai, pažeidžia asmens sąžinės laisvę“, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių konvencija.

Atsisakymas atlikti karinę tarnybą – senas kaip pati krikščionybė. E. W. Barnes’as knygoje The Rise of Christianity rašė: „Įsigilinus į visą prieinamą informaciją iki Marko Aurelijaus (Romos imperatorius, valdęs 161–180 m.) laikų, paaiškėja, jog nė vienas krikščionis netapo kariu, ir nė vienas karys, priėmęs krikščionybę, neliko karo tarnyboje.“