JT Žmogaus teisių komitetas (toliau – Komitetas) pastaraisiais dešimt sprendimų ragino Turkmėnistano valdžią laikytis įsipareigojimų ginti savo piliečių žmogaus teises. a 2015 ir 2016 metais paskelbtuose sprendimuose teigiama, kad valdžia turi nustoti baudusi karo tarnybos atsisakančius asmenis ir paisyti JT Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, kurio laikytis Turkmėnistanas yra įsipareigojęs.

Komitetas sprendimus priėmė remdamasis 2012-ųjų rugsėjį gautais skundais, kuriuos pateikė dešimt Jehovos liudytojų, nubaustų už karo tarnybos atsisakymą. Devyni iš jų buvo kalinami baisiomis sąlygomis, mušami, žeminami. Jiems teko kęsti didelį karštį purvinose, perpildytose kamerose, jiems grėsė pavojus susirgti užkrečiamomis ligomis.

Visuose Komiteto sprendimuose buvo daroma išvada, kad Turkmėnistanas pažeidė karo tarnybos atsisakančių asmenų teisę į „minties, sąžinės ir religijos laisvę“. Komitetas pasakė, kad Turkmėnistanas su anais devyniais vyrais „nesielgė žmoniškai ir pagarbiai“ ir kad „privertė juos patirti kankinimus ir žiaurų, nežmonišką, žeminantį elgesį ir bausmę“.

Komiteto teigimu, kad atitaisytų liudytojams padarytą žalą, Turkmėnistano valdžia turi panaikinti įrašus apie jų teistumą, sumokėti atitinkamą kompensaciją ir pakoreguoti įstatymus taip, kad būtų „garantuojama teisė atsisakyti karo tarnybos“. Komitetas taip pat liepė objektyviai ir nuodugniai ištirti pranešimus apie žiaurų elgesį, o kaltus asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

2013 metais dar penki Jehovos liudytojai pateikė Komitetui skundus, nes buvo nubausti už tai, kad atsisakė atlikti karo tarnybą. Jų advokatai tikisi, kad Komiteto sprendimai bus panašūs į ankstesniuosius.

2016 metų liepos 15 dieną Komitetas priėmė sprendimą, susijusį su Navruzu Nasirlajevu. 2009-ųjų balandį, kai jam buvo 18 metų, jis buvo pirmą kartą pašauktas atlikti karo tarnybos. Vaikinas valdžiai paaiškino, kad jo sąžinė karo tarnybos atlikti neleidžia, bet išreiškė norą atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. Vėliau jis buvo apkaltintas karo tarnybos vengimu ir nuteistas dvejus metus kalėti LB-E/12 kalėjime Seidi mieste. Kol ten kalėjo, dažnai būdavo uždaromas vienutėje ir kaukėtų kalėjimo prižiūrėtojų smarkiai mušamas.

2012 metų sausį, praėjus mėnesiui po jo išleidimo, N. Nasirlajevas vėl sulaukė šaukimo atlikti karo tarnybą. Vaikinas vėl paaiškino, kad nori atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. Deja, vėl buvo apkaltintas karo tarnybos vengimu ir nuteistas dar dvejus metus kalėti griežto režimo kalėjime, kuriame sąlygos apgailėtinos. Kaip ir aname kalėjime, prižiūrėtojai jį stipriai mušė ir vertė dirbti žeminančius darbus.

Nukentėjo ir N. Nasirlajevo šeima. Netrukus po to, kai Komitetas nusiuntė vyro skundą Turkmėnistano valdžiai ir paragino imtis atitinkamų veiksmų, į N. Nasirlajevo namus Dašoguzo mieste įsiveržę policijos pareigūnai šiurkščiai elgėsi su jo šeimos nariais ir ten buvusiais svečiais. Panašu, kad taip siekta atkeršyti už pateiktą skundą.

Nors 2014-ųjų gegužę N. Nasirlajevas iš kalėjimo buvo paleistas, jis vis dar kenčia įkalinimo pasekmes. Komitetas atkreipė dėmesį, kad su juo buvo baisiai elgiamasi ir kad jis buvo du kartus nuteistas ir nubaustas „už tą pačią tvirtą nuostatą klausyti savo sąžinės“. Komiteto išvada tokia: „[N. Nasirlajevas] privalomosios karo tarnybos atsisako dėl savo religinių įsitikinimų [...], o antrąkart jį nuteisiant ir nubaudžiant buvo pažeista jo teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę.“

2012 metų pranešime apie žmogaus teises Turkmėnistane Komitetas paragino vyriausybę „nebetraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenų, dėl sąžinės atsisakančių eiti karo tarnybą, ir išleisti į laisvę tuos, kurie šiuo metu atlieka kalėjimo bausmę“. Turkmėnistano valdžia šiam raginimui iš dalies pakluso – 2015-ųjų vasarį iš kalėjimo išleido paskutinį Jehovos liudytoją, kalėjusį už karo tarnybos atsisakymą. Nuo to laiko nė vienam liudytojui nebuvo skirta kalėjimo bausmė už atsisakymą atlikti karo tarnybą.

Vis dėlto Turkmėnistano valdžia karo tarnybos atsisakančius asmenis ir toliau patraukia baudžiamojon atsakomybėn bei skiria jiems bausmes, taip pažeisdama tarptautinius įsipareigojimus ginti žmogaus teises.

• Nuo 2014-ųjų pabaigos Turkmėnistano valdžia karo tarnybos atsisakantiems Jehovos liudytojams skiria pataisos darbų. Be to, jie vienus–dvejus metus 20 procentų savo atlyginimo privalo mokėti į valstybės biudžetą. Šiuo metu pataisos darbus atlieka du Jehovos liudytojai.

• Kitais atvejais valdžios pareigūnai karo tarnybos atsisakantiems asmenims daro didelį spaudimą, kad šie pamintų savo įsitikinimus.

Pavyzdžiui, 2016 metų birželio 16 dieną vietos šerifas ir du Karinio komisariato atstovai atėjo į namus pas Arturą Jangibajevą – Jehovos liudytoją, kuris buvo pateikęs prašymą atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. Pareigūnai nuvežė jį į prokuratūrą, kur padarė jam tokį stiprų psichologinį spaudimą, kad jis neturėjo kitos išeities kaip atsiimti savo prašymą. Vėliau A. Jangibajevas dėl šios prievartos pateikė skundą. Po trijų savaičių arešto jis buvo išleistas, jam skirtas dvejų metų lygtinis areštas b.

Turkmėnistano valdžia ne tik baudžia karo atsisakančius asmenis, bet ir varžo religinę veiklą ir baudžia ja užsiimančius. JT Kovos su kankinimais komitetas 2017 metų sausio pranešime kreipėsi į Turkmėnistano valdžią su prašymu „nedelsiant pradėti nešališką tyrimą dėl [...] galimo Jehovos liudytojo Bahramo Hemdemovo kankinimo per areštą 2015-ųjų gegužę [ir] dėl Jehovos liudytojo Mansuro Mašaripovo arešto, smarkaus mušimo ir laikymo narkomanų reabilitacijos centre prieš jo valią 2014-ųjų liepą“. M. Mašaripovas, atlikęs vienų metų kalėjimo bausmę, buvo paleistas. Tiek tariamai neteisėta religine veikla kaltinamas B. Hemdemovas, tiek už religinę veiklą suklastojus įkalčius kalintas M. Mašaripovas yra nekalti.

Jehovos liudytojai Turkmėnistane viliasi, kad valdžia netrukus imsis veiksmų ištaisyti visus pažeidimus ir apgins religijos bei sąžinės laisvę. Šitaip valdžia parodys pagarbą vyrams, kurie klauso savo sąžinės, ir vykdys įsipareigojimus ginti žmogaus teises.