JT Žmogaus teisių komitetas neseniai paskelbė keturis nutarimus, kuriuose pareiškė, kad Turkmėnistano valdžia neteisėtai nubaudė vyrus, atsisakiusius atlikti karo tarnybą dėl religinių įsitikinimų. a Komitetas taip pat nustatė, kad valdžia, kalindama žmones pasibaisėtinomis sąlygomis, pažeidė ir kitas Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte užtikrinamas teises. Priimtais nutarimais Komitetas įpareigojo Turkmėnistaną ištaisyti tarptautinių žmogaus teisių pažeidimais padarytą žalą.

2015 metų kovą JT Žmogaus teisių komitetas peržiūrėjo Turkmėnistano piliečio Zafaro Abdulajevo bylą. Šis vyras yra Jehovos liudytojas. Šalies valdžia už religinius įsitikinimus jį nuteisė dukart. 2009-ųjų balandį Dašogūzo miesto teismo posėdyje Z. Abdulajevas pareiškė, kad, įgijus žinių iš Biblijos, jam sąžinė nebeleidžia imti į rankas ginklo, mokytis kariauti ar kitaip prisidėti prie karinių veiksmų. Jis taip pat išreiškė norą atlikti alternatyvią civilinę tarnybą. Bet teismas skyrė jam 24 mėnesių lygtinę bausmę b už „karo tarnybos vengimą“.

Praėjus 11 mėnesių nuo bausmės atlikimo, Z. Abdulajevas vėl stojo prieš tą patį teismą dėl antro šaukimo į karo tarnybą. Jo nuostata buvo nepasikeitusi. Šįkart teismas nuteisė jį 24 mėnesiams kalėjimo.

JT Žmogaus teisių komitetas pareiškė, kad teismas, Z. Abdulajevą už karo tarnybos atsisakymą nuteisdamas du kartus, pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto įtvirtintą teisę, kad „niekas neturi būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikaltimą, už kurį jis jau buvo galutinai nuteistas ar išteisintas“ (14 straipsnio 7 punktas). O svarbiausia, Komitetas konstatavo, kad abu kartus buvo pažeista „teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę“ (18 straipsnio 1 punktas).

Vos atvykęs į Seidi LB-E/12 kalėjimą, Z. Abdulajevas buvo dešimčiai dienų uždarytas į vienutę. Ten kalėjimo sargybiniai jį mušė ir kitaip kankino.

2010–2011 metais už atsisakymą atlikti karo prievolę buvo nuteisti ir į šį kalėjimą atvežti dar trys Jehovos liudytojai: Ahmetas Hudaibergenovas, Mahmudas Hudaibergenovas ir Siunetas Japarovas. Jie irgi pranešė, kad per visą kalinimo laiką nuo pat atvykimo su jais buvo elgiamasi žiauriai, jie buvo nuolat mušami.

Panašūs buvo ir visų keturių vyrų atsiliepimai apie sąlygas kalėjime. Kamerose, kuriose apgyvendindavo vidutiniškai po 40 kalinių, nebuvo užtikrintos net pagrindinės higienos sąlygos ir sėdėti buvo įmanoma tik ant betoninių grindų. Nakčiai užsikloti gaudavo purvinas antklodes, ir tų pačių visiems neužtekdavo.

2015-ųjų spalį Komitetas priėmė sprendimus A. Hudaibergenovo, M. Hudaibergenovo ir S. Japarovo bylose. Sprendimai buvo panašūs į priimtuosius Z. Abdulajevo byloje: valdžia, leisdama taip elgtis su šiais vyrais, pažeidė Pakto nuostatą, kad „niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas“ (7 straipsnis). Be to, Komitetas konstatavo, jog apgyvendinant juos baisiomis sąlygomis buvo pažeistas Pakto 10 straipsnis, kuriuo garantuojama, kad su asmeniu „turi būti elgiamasi humaniškai ir gerbiant prigimtinį žmogaus asmenybės orumą“.

JT Žmogaus teisių komitetas pripažįsta Turkmėnistano teisę imti vyrus į karo tarnybą. Vis dėlto Komitetas pažymi, kad Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas garantuoja atleidimą nuo privalomos karinės tarnybos dėl nuoširdžių įsitikinimų. Taigi karo tarnybos atsisakiusio asmens nuteisimas ir bausmės skyrimas yra nesuderinamas su pagrindinėmis žmogaus teisėmis į „minties, sąžinės ir religijos laisvę“.

Savo sprendimais Komitetas įpareigojo Turkmėnistano valdžią imtis „įstatymo pakeitimų ir taip užtikrinti teisę į karo tarnybos atsisakymą dėl religinių įsitikinimų“, nuodugniai ištirti kaltinimus dėl „žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio“ ir visus, pripažintus kaltais dėl tokio elgesio, patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Komitetas taip pat pareikalavo, kad valdžia visapusiškai atlygintų nukentėjusiesiems žalą, įskaitant piniginę kompensaciją, ir panaikintų įrašus apie jų teistumą už atsisakymą atlikti karo tarnybą.

Turkmėnistano valdžia dėl asmenų, atsisakančių karo prievolės, priėmė palankių sprendimų: 2015-ųjų vasarį iš kalėjimo paleistas paskutinis liudytojas, kuris buvo atsisakęs eiti karo tarnybą.

Šalyje vis dėlto tebėra kalinami asmenys, nuteisti už savo religinius įsitikinimus. Štai žmoną ir vaikų turintis Jehovos liudytojas Bahramas Hemdemovas kali už tai, kad užsiėmė religine veikla. 2015-ųjų kovo 14-ąją, kai jo namuose vyko religinis susirinkimas, įsiveržė policija ir B. Hemdemovą sulaikė, jam buvo skirtas kardomasis kalinimas. Vėliau teismas nuteisė jį ketveriems metams kalėjimo. Šiuo metu B. Hemdemovas kali liūdnai pagarsėjusioje Seidi priverstinio darbo stovykloje, gyvena baisiomis sąlygomis, su juo yra žiauriai elgiamasi.

Jehovos liudytojai ir visi Turkmėnistano piliečiai tikisi, kad šalies valdžia visapusiškai laikysis tarptautinių įsipareigojimų gerbti žmogaus teises, įskaitant pagrindines teises į minties, sąžinės ir religijos laisvę.