Vasario 24-osios rytą mane pažadino garsus driokstelėjimas. Kadangi lauke lijo, pamaniau, kad griaudi perkūnija. Tačiau iš tikrųjų tai buvo prasidedančio karo garsai.

Gyvenau Mariupolio centre, tad supratau, kad turiu kuo skubiau išvykti iš savo namų. Rytojaus dieną nukeliavau pas savo močiutę Iryną, gyvenančią miesto pakraštyje. Vėliau prie mūsų – močiutės, pusbrolio ir manęs – prisijungė ir mano mama Kateryna. Kurį laiką močiutės namuose buvo gana saugu. Tiesa, kelias naktis teko miegoti rūsyje.

Kartą į mūsų daržą nukrito sprogmuo. Sprogimo garsas buvo tiesiog kurtinantis. Tuo metu mes slėpėmės rūsyje. Aš labai karštai meldžiausi Jehovai. Praėjus savaitei supratome, kad likti močiutės namuose nebėra saugu. Nusprendėme nusigauti arčiau miesto centro ir laukti evakuacijos reiso. Aš tiesiog maldavau Jehovos, kad padėtų mums ištrūkti.

Buvo kovo 4-osios rytas. Mariupolis jau buvo apsuptas, todėl traukiniai iš jo nebevažiavo. Tolesnes dešimt dienų mes kartu su šimtais kitų gyventojų slėpėmės miesto teatre. Žmonių ten buvo tiek daug, kad turėjome miegoti ant grindų. Sąlygos buvo antisanitarinės, o kad gautume maisto ir karšto vandens, tekdavo valandomis pralaukti eilėje.

Vieną dieną vos už kelių metrų nuo teatro sprogo bomba. Sprogimo banga buvo tokia stipri, kad išdužo dauguma pastato langų ir į vidų ėmė skverbtis didelis šaltis.

Šiuo sunkiu metu mane labai palaikė Jobo istorija. Kai dėl sprogimų žmones apimdavo panika, Biblijoje skaitydavau Jobo istoriją ir iškart pasijausdavau geriau. Atrodė, kad tame teatre sėdžiu kartu su Jobu ir sakau jam: „Kaip aš tave suprantu!“ Jobas neteko visko: šeimos, sveikatos, turto. O aš netekau tik materialinių dalykų. Esu kartu su savo šeima, visi mes gyvi ir sveiki. Tą akimirką supratau, kad ne viskas taip jau blogai, ir man palengvėjo.

Kovo 14 dieną išgirdom, kad vienai grupei pavyko sėkmingai išvykti iš miesto. Tad išvykti nusprendėme ir mes. Mums ir dar keletui kitų žmonių iš teatro pavyko rasti transportą.

Iš miesto pajudėjo 20 mašinų kolona. Mes, 14 žmonių, buvome susispaudę furgono priekaboje. Važiuojant aplink mus viena po kitos krito bombos ir aš visą kelią meldžiausi. Kai galiausiai Mariupolis liko už mūsų, vairuotojas sustabdė mašiną, išlipo laukan ir tiesiog pratrūko verkti. Tik per stebuklą jam pavyko apvažiuoti visas kelyje esančias minas. Vos po dviejų dienų teatras buvo subombarduotas ir ten žuvo apie 300 žmonių.

Po 13 valandų pasiekėme Zaporižią. Kitą rytą sėdome į traukinį, važiuojantį į Lvivą. Keturvietėje kupė mūsų buvo šešiolika, taigi buvo labai karšta. Beveik visą laiką stovėjau koridoriuje, nes tik ten galėjau įkvėpti šviežio oro. Kovo 16 dieną atvykome į Lvivo geležinkelio stotį. Ten mus šiltai pasitiko brangūs broliai ir sesės. Tolesnes keturias dienas apsistojome Karalystės salėje. Matydama, kaip bendratikiai mumis rūpinasi, tiesiog negalėjau sulaikyti ašarų. Jie – nuostabi Jehovos dovana.

Kovo 19-ąją nusprendėme išvykti iš Ukrainos. Visi keturi – močiutė, mama, pusbrolis ir aš – atkeliavome į Lenkiją. Čia mus taip pat pasitiko vietiniai broliai ir sesės. Jie pasirūpino, kad mums nieko netrūktų, ir tiesiog apsupo mus savo meile.

Man dar tik devyniolika. Tačiau po visko, ką teko patirti, įsitikinau, kad tikėjimą stiprinti reikia, kol gyvenimas yra ramus, nes vėliau tas tikėjimas gali padėti išgyventi. Jeigu prieš karą nebūčiau studijavusi asmeniškai, būtų buvę daug sunkiau atlaikyti šį išmėginimą.

Jehova yra rūpestingas Tėvas. Visą tą laiką jaučiau, kaip jis laikė mane už dešinės rankos ir vedė per visus sunkumus. Niekada nesugebėsiu iki galo atsidėkoti Jehovai už visa, ką jis dėl manęs padarė (Izaijo 41:10).