2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjo karas. Vietovėse, kuriose vyksta intensyvūs susirėmimai, vis dar įstrigę tūkstančiai Jehovos liudytojų. Nuoširdžios meilės skatinami broliai rizikuoja savo gyvybe ir noriai dėl jų aukojasi. Štai grupė brolių iš Kremenčuko ir Poltavos miestų važiuoja gilyn į karo apimtą teritoriją, kad nugabentų humanitarinės pagalbos ir evakuotų bendratikius į saugesnę vietą. Šią grupę sudaro 21 brolis.

Per šešias savaites broliai padarė apie 80 reisų ir iš viso nukeliavo apie 50 000 kilometrų. Iš Charkivo ir kitų karo draskomų vietovių jie evakavo beveik 400 brolių ir sesių.

Bendratikiams jie jau pristatė 23 tonas maisto, vaistų, kuro ir kitų būtinų dalykų. Kaskart prieš išvažiuodami broliai atidžiai ištiria esamą situaciją ir parenka saugiausią maršrutą, kad tikimybė pakliūti į vykstančius mūšius būtų kuo mažesnė. Viena kelionė gali trukti net 19 valandų, nes broliams tenka sustoti patikros punktuose, kur jų automobiliai būna apieškomi.

Tokios kelionės rizikingos. Virš galvų skraido kariniai lėktuvai, pakeliui – daugybė subombarduotų pastatų, sudegusių tankų ir automobilių. Važiuojant mašina kartais net sudreba nuo netoliese sprogstančių bombų.

Balandžio 2 d. mūsų brolis Romanas ruošėsi keliauti į Charkivą su humanitarine siunta bendratikiams. Bet pasiruošimą nutraukė raketų salvė. Broliui teko slėptis netoliese esančiame pastate. Po pusvalandžio išėjęs į lauką Romanas pamatė, kad kelias, kuriuo jis ketino važiuoti, subombarduotas.

Volodymyras, kitas savanoris, sako: „Dažnai meldžiamės, kad Jehova padėtų priimti išmintingus sprendimus.“

Oleksandras su žmona Valentyna ir savo pagyvenusiais tėvais gyveno Charkive. Prasidėjus karui, miestas buvo intensyviai bombarduojamas. Bombos krito ir arti jų namų, kartais vos už 100 metrų. Tačiau išvykti iš miesto šeima negalėjo, nes neturėjo automobilio.

Jų paimti atvažiavo broliai. Oleksandras prisimena: „Maldoje dėkojom Jehovai, kad atsiuntė brolius mums padėti.“

Brolis Vasylis su žmona Natalija ir trimis vaikais kelias dienas slėpėsi savo namo rūsyje. Vasario 29 d. visai šalia sprogo bomba ir sprogimo banga sugriovė jų namą. Vasylis prisimena, kaip driokstelėjo kurtinantis garsas ir rūsyje užgeso šviesos.

Kovoms trumpam aprimus, šeima perbėgo į šalia esančio pastato rūsį. Kovo 3 d. broliai juos surado ir evakavo į saugesnę šalies vietovę.

Vasylis pasakoja, kaip jo šeima jautėsi, kai pavyko ištrūkti iš karo zonos: „Mūsų širdys buvo kupinos dėkingumo Jehovai. Atrodė, kad slėpėmės ne savaitę, o daug ilgiau. Pagaliau galėjome vėl susėsti prie stalo ir ramiai pavakarieniauti – nesibaimindami, kad kas atsitiks mūsų vaikams.“

Oleksandras, vienas iš brolius evakuojančių savanorių, sako, kad tokios gelbėjimo misijos liudija apie nepaprastą Jehovos tautos vienybę. „Dar geriau suprantu, kaip Jehovai rūpi jo tarnai. Kai pamatau dėkingas bendratikių akis, mano širdis prisipildo džiaugsmo“, – sako brolis.

Labai vertiname brolių pasiaukojimą dėl bendratikių. Meldžiame, kad už tokią meilę Jehova juos dosniai palaimintų (Romiečiams 12:10).