Prieš kurį laiką svetainėje jw.org ir dienraštyje The New York Times buvo publikuoti straipsniai apie tai, kad Karo istorijos muziejus Drezdene (Militärhistorisches Museum der Bundeswehr) atsisako perleisti Anemarijos Kuserov surinktą archyvą Jehovos liudytojams ir taip nepaiso jos paskutinės valios bei testamento. Neseniai buvo rasti nauji įrodymai, patvirtinantys Jehovos liudytojų poziciją, todėl mūsų organizacija nusprendė dar kartą kreiptis į teismą.

Po daugiau nei septynerius metus trukusių nesėkmingų pastangų pasiekti taikų susitarimą su muziejumi ir susigrąžinti archyvą Jehovos liudytojai pateikė ieškinį teismui. Deja, 2021-aisiais teismas ieškinį atmetė teigdamas, kad muziejus archyvą įsigijo teisėtai.

Informaciją apie Jehovos liudytojus Holokausto laikotarpiu Anemarija pradėjo rinkti būdama 26-erių. Kad šį archyvą išsaugotų, jai ne kartą teko rizikuoti savo saugumu ir net gyvybe. Istorinę medžiagą ji saugojo daugiau nei 65 metus, iki pat mirties 2005-aisiais. Ateities kartoms, ypač savo bendratikiams, Anemarija paliko neįkainojamą istorinį palikimą – jis vertinamas visame pasaulyje.

Šį archyvą Anemarija ėmė kaupti skatinama nuoširdaus noro, kad jos šeimos narių ištikimybės istorija pasiektų ir įkvėptų kuo daugiau žmonių – ne tik Jehovos liudytojus, bet ir kitus. Dėl šios priežasties Jehovos liudytojų religinę organizaciją ji įvardijo kaip vienintelį šio archyvo paveldėtoją. Deja, į jos valią iki pat šiol nebuvo atsižvelgta.

1991 metais buvo išleistas britų dokumentinis filmas Violetiniai trikampiai, kuriame prisiminimais dalijasi penki Kuserovų šeimos vaikai, tarp jų ir Anemarija. Šiame filme per Kuserovų šeimos istoriją nušviečiama, kokį nuožmų nacių režimo persekiojimą teko patirti Jehovos liudytojams už tai, kad nesutiko išsižadėti savo tikėjimo ir palaikyti Hitlerio. Filmuotoje medžiagoje Anemarija rodo įvairius dokumentus bei nuotraukas iš savo archyvo.

Prieš pat Anemarijos mirtį nufilmuotame interviu sesė pasidalijo, kaip vos neprarado svarbių archyvo dokumentų, kai gestapas bute ją suėmė. Ji pasakojo: „Koridoriuje prie įėjimo stovėjo didelis lagaminas. Jo apačioje buvau sudėjusi laiškus ir visus kitus išlikusius dokumentus.“ Lagaminą iki pat viršaus ji buvo prikrovusi obuolių, tikėdamasi, kad pareigūnai nesiraus iki dugno. Sesė mąstė, kad jei planas nepavyks, tai bent jau turės ką valgyti kalėjime. Laimei, pareigūnai dokumentų nerado.

Netrukus po Anemarijos mirties archyvas iš jos namų pradingo. Vėliau paaiškėjo, kad vienas iš Anemarijos brolių (tuo metu jis nebebuvo Jehovos liudytojas) archyvą pardavė muziejui. Anemarija broliui niekada nedavė leidimo taip pasielgti. Vėliau vyras mirė.

Žinodami, kokia buvo Anemarijos valia, kiti Kuserovų šeimos nariai buvo šokiruoti išgirdę teismo sprendimą, leidžiantį muziejui pasilikti Anemarijos archyvą. Nuo tada jos šeima, draugai ir kiti nacių persekiojimą patyrę Jehovos liudytojai parašė šimtus laiškų muziejui ir jį prižiūrinčiai Gynybos ministerijai su prašymu įgyvendinti Anemarijos valią ir grąžinti archyvą Jehovos liudytojams.

Vienas itin svarbus archyve išsaugotas dokumentas yra Anemarijos brolio Vilhelmo atsisveikinimo laiškas, kurį jis parašė 1940 m. balandžio 26 d. Kadangi buvo Jehovos liudytojas, Vilhelmas atsisakė atlikti karo tarnybą, todėl nacių buvo nuteistas mirties bausme.

Laiške šeimai Vilhelmas rašė: „Mieli tėveliai, broliai ir sesės, jūs žinote, kokie brangūs man esate. Tai prisimenu kaskart pažvelgęs į mūsų šeimos nuotrauką. Namie buvo taip gera ir ramu. Vis dėlto labiau už viską turime mylėti Dievą – taip įsakė Jėzus Kristus, mūsų Vadas. Jeigu būsime jam ištikimi, jis mums už tai atlygins.“ Balandžio 27-osios rytą, būdamas 25-erių, Vilhelmas buvo sušaudytas.

Anemarijos tėvai Francas ir Hilda Kuserovai iš viso turėjo 11 vaikų. Už atsisakymą atlikti karo tarnybą Francas ir vyresni sūnūs, kaip ir Vilhelmas, buvo įkalinti. Jauniausi vaikai už atsisakymą sakyti „Heil Hitler!“ buvo atskirti nuo tėvų ir išsiųsti į nacių perauklėjimo mokyklas, o vėliau atiduoti globėjų šeimoms.

Kai Volfgangas, vienas iš jaunesniųjų sūnų, buvo iškviestas stoti prieš karo tribunolą, jis drąsiai pasakė: „Augau Jehovos liudytojų šeimoje, mane auklėjo pagal Biblijoje užrašytus principus. Svarbiausias ir švenčiausias Dievo įsakymas, duotas žmonėms, yra: „Mylėk Dievą labiau už viską ir savo artimą kaip save.“ Taip pat jis įsakė: „Nežudyk.“ Argi mūsų Kūrėjas šiuos įsakymus užrašė medžiams?“

1942-ųjų kovo 28-ąją Volfgangas, būdamas vos 20-ies, buvo giljotinuotas.

Anemarija ir jos šeima išlaikė tvirtą tikėjimą ir neprisidėjo prie nacių karo mašinos, nors už tai jiems teko sumokėti didelę kainą. Už atsisakymą žudyti kai kurie neteko gyvybės. Kuserovų šeimos nariai kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose kartu paėmus praleido 47 metus.

Anemarijos archyvas – tarsi gyvas istorijos liudininkas, bylojantis apie nepalaužiamą Kuserovų šeimos ištikimybę Dievui. Surinkta medžiaga aiškiai liudija, kad tikėjimas suteikia galios likti tvirtiems nuožmiausių persekiojimų ir net mirties akivaizdoje. Kadangi archyvo eksponatai iškelia tvirtą tikėjimą, geriausia vieta jam būtų Jehovos liudytojų muziejuose.

2022-ųjų spalį mirė paskutinis Kuserovų šeimos sūnus – Paulis Gerhardas. Jis labai tikėjosi sulaukti meto, kai Karo istorijos muziejus pagaliau įgyvendins jo sesers valią – dėl to jis dėjo daug pastangų iki pat savo mirties dienos. Paulis Gerhardas yra pasakęs: „Mano broliai žuvo, nes atsisakė tarnauti kariuomenėje. Todėl man neatrodo tinkama šį palikimą saugoti karo muziejuje.“

Panašiai mano ir kiti Jehovos liudytojai. Muziejus, nepaisydamas Anemarijos aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytos valios, nusižengia moralei ir teisingumui. Kuserovų šeima patyrė didelę neteisybę nacionalsocializmo laikais ir jų teisės vėl paminamos šių laikų Vokietijoje.

Net ir pats archyvas, kaip bebūtų gaila, deramos pagarbos nesusilaukia. Iš daugiau kaip 1000 surinktų eksponatų muziejuje eksponuojami tik šeši – visi kiti dūla sandėlyje, kur lankytojai jų pamatyti negali.

Meldžiamės, kad šįkart teismas priimtų sprendimą Jehovos liudytojų naudai, nes į Anemarijos Kuserov archyvą jie turi tiek juridinę, tiek moralinę teisę (Luko 18:7).